• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Pirštinių istorija

Autorius: Parengė Gerda Zemenskaitė
2011-01-17 13:00:00

Moteriškos pirštinės jau seniai yra užėmusios patogią vietelę tarp visų aksesuarų. Jos tokios svarbios, kad jas galima pritaikyti prie įvairių drabužių. Jų būna megztų, odinių, dekoruotų kailiu, karoliukais ar mezginukais.
 
Pirštinės būna ilgos, trumpos, su piršteliais ir be jų, kasdienės arba tinkamos iškilmėms ir net vestuvėms. Kokios gi jos buvo taip laikais, kai jos tik buvo pradėtos mūvėti?

Žodžio kilmė

Žodis pirštinė kilo iš senovės rusų žodžių junginio „pirštuotos rankovytės“, kuris reiškė pirštinę, turinčią visus pirštus. Tačiau pirštinės atsirado daug anksčiau.
 

Pirmosios pirštinės ir jų panaudojimas

Senovės egiptiečiai pirmieji pradėjo mūvėti pirštinių prototipą: mažyčius maišelius rankoms, kurie buvo užrišami ant riešo. Vėliau atsirado dar vienas maišelis, skirtas nykščiui. Šis variantas priminė kumštinę pirštinaitę. Beveik tuo pačiu metu atsirado ir pirštinės. Atkasus faraono Tutanchamono kapą buvo rastos pirštinės, kuriose buvo maži maišeliai kiekvienam pirštui. Tuo metu pirštinės dar ne itin patogiai laikėsi ant pirštų, bet jos puikiai saugojo valgio metu nuo išsitepimo.

Graikai, skirtingai nei egiptiečiai, kurie pirštines priskirdavo aukštesnio luomo žmonėms, pirštines mūvėdavo tik tuomet, kai reikėjo dirbti. Tuos, kurie pirštines mūvėdavo kitais atvejais, laikydavo lepūnėliais.

Štai romėnai rankas apsaugodavo pirštinėmis nuo karšto maisto, šalčio ir purvo.

Pirštinės viduramžiais

Labai išpopuliarėjo pirštinės viduramžiais. Tiesa, riteriškos, odinės medžiotojų pirštinės tais laikais priminė kumštines: ne visi pirštai turėjo atskirą antpirštį. Pavyzdžiui, bevardis ir mažasis piršteliai buvo kartu, o didysis, nykštys ir smilius taip pat buvo atskirame antpirštyje. Karaliai mūvėjo pirštines, išpuoštas brangakmeniais, auksu ir jos buvo su penkiais piršteliais, tačiau paprasti miestiečiai turėdavo jas išsiuvinėti taip, kad skirtųsi nuo didikų.

Viduramžių epocha iškėlė pirštuotą pirštinę į valdžios simbolio statusą. Šis aksesuaras taip pat tapo puikiu drabužių papildu, o ne tik būtinybe. Riteriai pirštinėmis prisiekdavo ištikimybę, taip pat gaudavo aukštesnes pareigas. Žinomi miestiečiai gaudavo karališkąją pirštinę kaip ženklą, turintį ypatingus įgaliojimus (leidimą prekiauti, monetų kalimą, mokesčių rinkimą). Tik apsimovę pirštines, tais laikais, teisėjai galėjo pradėti savo darbą.

Jeigu riteriui mesdavo pirštinę, tai buvo laikoma įžeidimu. Tačiau jei riterio širdies dama dovanodavo jam savo pirštinę, tai reiškė jos prielankumą. Kadangi nekiekvienas mokėjo teisingai pasiūti šį aksesuarą, XII-ame amžiuje atsirado „pirštininkų“ profesija. Ši profesija buvo itin garbinga, pirštinių siuvėjai mokėjo jas pasiūti pagal rankos dydį ir gražiai jas išpuošdavo.

Moteriškų pirštinių mada

XVI amžius buvo svarbus tuo, kad atsirado naujos etiketo taisyklės mūvint vyriškas pirštines. Vyrams nebuvo leidžiama mūvėti pirštinių prie karaliaus, bažnyčiose, šventėse, laidotuvėse bei pasisveikinimo metu. Tačiau šios taisyklės nebuvo aktualios moterims, o ką jau kalbėti apie iškvėpintas moteriškas pirštinaites. Tais laikais ir „gimė“ moteriškų pirštinių mada, o vyriškos ėmė blėsti.
 

Kai moterų garderobe atsirado suknelių trumpomis rankovėmis, imta nešioti ilgas pirštines. Galutinai ir nepakeičiamai moteriškos pirštinės įsitvirtino XVIII amžiaus pabaigoje.

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus