• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Ar jaučiate Jas ateinant?

Autorius: Arina ŠNAIDER, vakarozinios.lt
2009-12-22 08:13:00

Ar jaučiate Jas ateinant?
jupiterimages.com nuotr.

Voverės arba žiurkėnai sukasi, bėga ratu. O mes kaip? Zigzagais. Aukštais. Pirmyn - atgal. Tik vis pro šalį tų svarbiausiųjų. Žmonių, įvykių, švenčių. Diena - naktis, diena - naktis. Į kur pati bėgu - vis nepagaunu. Kaip ir nepagaunu to, ką prabėgau nepastebėjusi. Net kai labai norisi pastebėti - nepagaunu. Dar nepagavau. Sveikos...

Kada ateis jausmas?

“Kaip man nėra kalėdinės nuotaikos...” - atsiduso Kolegė. Tarsi mano vidinis balsas būtų prabilęs - išgirdau savo mintis. Tikrai nėra. Nors tu ką! Miesto iliuminacijos įsižiebė, pasnigo, silikoninė namų eglė prie televizoriaus kvepia. Na, ne mišku, labiau plastmase. Ir vis tiek neblogai.

Servetėlės su Kalėdų žvaigždėmis - ant stalo. Dainuojantis stiklo bumbulas su sniegeliu pastatytas. Puošiausi gi. Stengiausi. Ir nieko! Negi ta nuotaika taip ir neateis, kol neužleisiu: “Last Christmas, I gave You my Heart”?

Draugai pradėjo siuntinėti meilus Jėzaus vardu. Girdi, nepamirškime svarbiausio. Aha, pamaniau, reikės užsukti į Katedrą. Pokalbio. Bet vakar ir vėl buvo nepakeliui...

Ar mane ten kas nors dar išgirs? Reikia nusiteikti. Reikia atsipalaiduoti. Atsiverti šventei. Reikia ženklo: štai, jau. Tik tokio aiškaus, iš tolo rėkiančio, kad nesuklystum.

Kaip vienos bobiškos knygos autorė, Venecijoje laukusi ženklo, parodančio - taip, tai TAS vyras, rašė: “Ir kodėl Likimas negalėtų atjoti pavidalu dvylikagalvio asilo su rožinėmis kelnėmis, dar geriau - su vardu po kaklu. Tada žinotum...”

Sustoti bagažinėje

Aš taip pat ėjau gatve ir dairiausi: kurgi tas ženklas, kad Kalėdos jau čia, stebuklai artinasi sniego lavina. Visas metų gerumas nusileis tuoj per kaminą...

Ir staiga vidury gatvės pasigirdo: “Chlybydyšt!” Avarija. Vienas vairuotojas sustojo pėsčiųjų perėjoje, kitas - jo bagažinėje. Va tau ir kalėdinė nuotaika. Nebebus nei žąsų, nei kalakutų, nei akropolių čekių. O gal visgi žmonės - protingi, apsidraudę?

Nereikia nusiteikti negatyviai. Reikia tikėti(s). Gal man nueiti į kokį gražų spektaklį? Štai “Vakaro žinios” ragino pamatyti Rumšiuko sumąstytą “Šedevrą”... Vos pamaniau apie tai, - tuoj priešais iš kažin kur išniro minėtojo tėvas - aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis. Netgi ir šypsodamasis! Garantuotai - dar vienas ženklas. Einu teisinga kryptimi. Einu į darbą...

Meškos kailyje

Dovanos dar ne tik nesupakuotos, bet nė neišrinktos. Pirmąkart, kiek atsimenu, net idėjų neturiu. O juk aš - maksimalistė. Jei ką prigalvoti - tai, kad išverstų iš kojinių. Princas jau ir nesuprastų, jei įteikčiau jam raudonu kaspinu perrištą skaičiuotuvą. Ar smulkintuvą. Ar lygintuvą...

Kaip ir draugės, - jos tikrai tikisi gauti daugiau nei rankų kremą. Ne kainos požiūriu, o įspūdžio. Čia toks mūsų Mergaičių Kalėdų žaidimas: išrinkti ką nors ypatingo. Nebrangiai ir stulbinančiai (suprask, ne rankų kremą reikia teikti, o bent pirštelių masažą, jeigu jau taip).

O gal galėčiau išsinuomoti baltosios meškos kostiumą ir savo draugėms padainuoti ką nors iš Eglės Jurgaitytės repertuaro? Žvaigždė juk, pavyzdžiui, iš anksto pranešė, kad lauktų “emocinės” dovanos. Va ir būtų jai emocijų. Bent pasijuoktų. Gražu juk, kai moteris juokiasi.

Įžiebti židinį

Mergaičių Kalėdos - čia pat, kaip ir visos kitos šventės. O nusiteikimo nėra. Gal prisipliumpti karštojo vyno su cinamonais, gvazdikėliais ir apelsinais?

Pasiguodžiau Laurai. Ta ore suorganizavo Židinio įžiebimo šventę savo svetainėje. Manekenė savo miške nukirto originalią, t. y. kreivą, eglę. Atvažiavo daugiau bičiulių - puošėme spygliuotį. Kūrėme židinį. Buvo labai jauku, kol kažkas neįmetė į ugnį traškučių pakelio. Va tada tai jau kilo įspūdis, kad švenčiame padangų gamykloje...

Teko atlapoti langus, kad nesusmirstume. Ir, kas šiek tiek baisiau, neuždustume. Aišku, sušalome. Ir dėl to aš vėl turiu herpį. Ir tai kaskart suerzina, susidūrus akis į akį su veidrodžiu. Šventės ant nosies - herpis ant lūpos. Jėgų jėga, kaip sako Laura.

Geri, blogi ženklai

Klausiu mergų - ką daryt, kad rytoj būtų šiek tiek šviesiau akyse nei vakar. Tos siūlo: išsikepk riestainių, nusitapyk aguonų, važiuok apsipirkti į Londoną. Ten ką tik išvažiavo Princas. Gerai jam. O man čia vienai su savimi vaduotis...

“Nezysk, nupirksiu tau rožinį liemenuką”, - telefonu man sako Princas. “Tu net mano dydžio nežinai!” - pukšiu jam atgal. “Kokį nupirksiu, tokį nešiosi”, - grasina Princas. “Ir aš tave myliu”, - sakau jam atvirai.

Kam man, po velnių, rožinis? Užtenka jau turiu žydrą... Oi, ar prieš Kalėdas minėti velnius - blogas įprotis? Reikia valdytis. Reikia atsipalaiduoti. Gal tikrai ką nors nusipirkti? Ak, kaip moteriška! Neturiu ūpo, neturiu pinigų, bet einu ką nors nusipirksiu ir reikalai kaipmat pagerės... Mintis - išsinuomoti DVD “Parduotuvių maniakės išpažintis”. Prieš Kalėdas klausytis išpažinčių - geras ženklas.

Nors su tais ženklais, žinote pačios - kaip ir su paukščio kakučiu. Tykšt - apdirbo petį, eini servetėle lyg pagonu prisidengusi, raukaisi, o tokie “žinovai” patikina - geras ženklas. Kas gi čia gero?

Dešrelė skanioji

Raselė švenčių proga grįžo į sostinę. Jetau, kaip jai čia viskas gerai! Net žalios “sosiskos” iš Lauros pirkinių krepšio - dieviško skonio. Raselė ėjo senamiesčio gatve visa švytinti, laiminga - vienoje rankoje cigaretė, kitoje - dešrigalis.

O su mumis sėdėdama ji ne šiaip kalbėjo, - kone dainavo. Ir gerą valandą nė nepajuto, kad vilki palaidinę trumpomis rankovėmis. Nešalta buvo, tik baisiai ilgu.

Be mūsų gyventi sunkoka. Tą ir Greta, ir Simona, mano mylimos emigrantės, paliudys. Man be jų irgi sunku. Ilgiuosi draugių. Ypač prieš tokias šventes. Štai ir Mergaičių Kalėdos, o pačių mergaičių - trūkumas...

Bet ką jau aš čia taip liūdnai! Reikia galvoti apie ką nors pakilesnio. Tarkime, tas dvi juokingas kasininkes, anądien matytas normalioje parduotuvėje. Abi mūvėjo raudonas nykštukų kepuraites su bumbulais, viena segėjo sovietinės “bufetavos” prijuostėlę, o per juosmenį karojo blizgutis. Tai bent vaizdiniai! Štai - vėl šypsausi...
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus