• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Liga, kuria didžiuojamės

Autorius: Psichologė Julija Grigulaitė, "Aš ir psichologija"
2009-08-20 08:00:00

Liga, kuria didžiuojamės
Jupiterimages nuotr.

Priklausomybė nuo darbo – tai obsesinis-kompulsinis sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad žmogus sau kelia pernelyg didelius reikalavimus, negeba kontroliuoti darbo įpročių ir įsitraukia vien tik į darbą, atsisakydamas daugumos kitų gyvenimo sričių (B. E. Robinson, 1998).

Aštuntajame dešimtmetyje Japonijoje atsirado terminas karoshi, reiškiantis mirtį ar ligą (pavyzdžiui, savižudybę ar širdies nepakankamumą, mirtinus astmos priepuolius), kurią sukelia persidirbimas. Regis, pamažu vejamės rytiečius. „Pasiskolinome“ iš jų jogą, sumo imtynes, valgymo lazdeles, kitų puikių dalykų, deja, nedaug trūksta – pasieksime ir jų darboholizmo lygį (kuris jau senokai didesnis nei 20 procentų visų dirbančių žmonių). Todėl gal užteks didžiuotis savo besaikėmis darbo valandomis ir laiko neturėjimu, lyg tai suteiktų mūsų asmenybei kokios pridėtinės vertės. Kraupstu, kai vienas draugas man nuolat giriasi jau kelinti metai neturįs laiko atostogoms, – juk nuo persidirbimo žmonės miršta!

Patologiškas darbštumas

Darboholizmas (teatleidžia vengti šios sąvokos raginantys kalbininkai) – tokia pat priklausomybė, kokią sukelia alkoholis, narkotinės medžiagos, lošimas, seksas ir kiti saikingai dozuojant dažniausiai nepavojingi dalykai (tik narkotikus išskirčiau kaip pavojingus bet kokiais kiekiais). Nors mokslininkai dar aiškinasi neurologinius ir biocheminius šios priklausomybės procesus žmogaus smegenyse, bandydami nustatyti, ar šie analogiški cheminių medžiagų sukeltos priklausomybės atvejams, vis dėlto priklausomybės nuo darbo eiga ir pasireiškimas panašus į kitas priklausomybes ir atitinka bendrus kriterijus:
 
? Dėmesio sutelkimas į konkrečią medžiagą ar veiklą. Darbas tampa vieninteliu svarbiausiu dalyku gyvenime, užvaldo mąstymą, jausmus ir elgesį. Net nedirbdamas žmogus nesiliauja galvojęs apie darbą.

? Būsenos pokyčiai. Dirbant jaučiamas susijaudinimas, pakylėjimas arba, atvirkščiai, nusiraminama, atsiranda palaiminga pabėgimo iliuzija.

? Tolerancija. Norint patirti pageidaujamą efektą (pasijusti pakylėtam ar nusiraminti), reikia vis didesnio darbo krūvio. Tai veda prie dar ilgesnių darbo valandų.

? Abstinencijos simptomai. Nemaloni būsena, nerimas, irzlumas, bloga nuotaika apima tada, kai nėra galimybių dirbti (susirgus, atostogaujant ar pan.).

?  Konfliktai. Kyla tarpasmeniniai konfliktai, santykiai su aplinkiniais darosi įtempti. Įsižiebia vidiniai konfliktai, žmogų užvaldo jausmas, kad praranda gebėjimą kontroliuoti padėtį, ir jis desperatiškai trokšta pastarąjį susigrąžinti. Nebesugebama derinti darbo ir kitos veiklos (socialinio gyvenimo, pomėgių, interesų).

? Recidyvai. Susilaikius, padarius pertrauką, visa galva pasineriama į darbą, skiriant jam dar daugiau laiko.

Kaip ir bet kurios kitos priklausomybės atveju, darboholikai linkę atkakliai neigti, kad tai jau problema. Iš pradžių daugiausia nemalonumų dėl tokio jų elgesio patiria aplinkiniai, o jiems patiems pavyksta patogiai išsisukti panirus į darbą – tai išbandyta, padeda. Tokiu stručiams būdingu manevru vengiant aštresnių konfliktų darbo kaip išsigelbėjimo vizija dar labiau sustiprėja. Darbas padeda pasislėpti nuo paties darbo sukeliamų problemų. Ratas užsidaro.
 
Šeimos nelaimė

Gyvenimas su darboholiku ilgainiui gali virsti tikru pragaru. Apie buities, vaikų auklėjimo rūpesčių pasidalijimą nėra ko ir kalbėti, taip pat ir apie tai, kad darboholiko antroji pusė gali turėti savo poreikių. Nes darbas svarbiau už viską. Todėl darboholikų sutuoktiniai ar partneriai dažnai jaučiasi tiek fiziškai, tiek emociškai apleisti, nereikalingi, atliekantys namuose tarno funkciją, atsiranda susvetimėjimas, iškyla skyrybų grėsmė.

Darboholikai agresiją ir kitus jausmus retai reiškia atvirai, jie stengiasi valdytis, nes taip jaučiasi saugesni, kontroliuojantys – tai jiems labai svarbu. Šie žmonės labiau linkę į pasyvų agresyvumą – visus priekaištus gali atremti vieninteliu argumentu „stengiuosi dėl jūsų“ ir skausmingai vaizduoti tylų kankinį. Ir, iš tiesų, darboholikų šeimų nariai dažnai patiria dviprasmiškus, vidinę sumaištį keliančius jausmus. Dėl nepasitenkinimo, kad negauna pakankamai dėmesio, ima jaustis kalti ir nedėkingi – juk rūpinamasi jų materialine gerove. Iš aplinkinių girdėdami susižavėjimo kupinas liaupses darboholikui, galiausiai problemą priskiria sau, nuryja nuoskaudas ir tyliai kenčia. Todėl dažnai jie jaučiasi izoliuoti, nesuprasti, negerbia patys savęs, o neretai ir kaltina save dėl visko.

Tokių žmonių vaikai šeimoje taip pat patiria psichologinį diskomfortą, o negatyvūs išgyvenimai juos persekioja ir suaugusius, persiduoda jų pačių atžaloms. Augdami su priklausomybę nuo darbo turinčiu žmogumi, jie išmoksta, kad tik daug dirbdami ir pasiekę karjeros aukštumas gali pelnyti tėvų meilę, taip išugdomas polinkis liguistai siekti tobulumo, pernelyg paisyti kitų nuomonės, dėl savo nesėkmių kaltinti aplinką, menkiau paisyti vidinės motyvacijos ir labiau siekti išorinių paskatinimų (pinigų, statuso, pagyrimo, padėkos). Be to, tyrimais įrodyta, kad darboholikų vaikai labiau linkę į depresiją, turi daugiau obsesinių-kompulsinių polinkių (pavyzdžiui, daug kartų tikrinti, ar užrakintos durys, nuolatos plautis rankas), o darboholikių motinų – ir nerimastingesni.
 
Aukso gabalas darbdaviui?

Iš tiesų darboholizmas yra bene vienintelė socialiai priimtina ir net pageidaujama priklausomybė. Tokį darbuotoją labai vertina darbdaviai, manydami, kad jis dirbs už du, neskaičiuos darbo valandų, visada bus pasiruošęs padėti, o iškilus nenumatytam atvejui atidės kitus planus. Tikriausiai, bet tai dar nereiškia, jog iš to bus naudos. Organizacijų psichologai, tyrinėję darboholizmo įtaką darbo efektyvumui bei psichologiniam klimatui įmonėje, pasitenkinimui darbu, motyvacijai, nustatė, kad ji neigiama. Darboholikai nėra efektyvūs darbuotojai.

Psichologijos profesorius Charlesas Garfieldas (JAV) teigia, jog darboholikai priklausomi ne nuo darbo rezultatų, o nuo pačios veiklos. Profesoriaus nuomone, jų darbo įpročiai ilgainiui darosi mažų mažiausiai keisti:

1) daugiausia laiko skiriama mažiausiai produktyvioms užduotims;

2) dėmesys sutelkiamas ne į svarbiausias, o į aiškiausiai pastebimas, akis badančias užduotis;

3) atsisakoma perduoti užduotis kitiems net esant tokiai galimybei;

4) pernelyg jautriai reaguojama į nesėkmes, bandoma slopinti emocijas desperatiškai pasineriant į darbą ir stengiantis aprėpti dar daugiau.
 
Viena priežastis, kodėl tiek daug laiko skirdami darbui tokie darbuotojai nepasiekia geriausių rezultatų, yra ta, kad jie sutelkia dėmesį į smulkmenas ir paskęsta jose. Kita – jie retai būna patenkinti savo darbo rezultatais ir vis randa kokių nors priekabių, taiso siekdami nepasiekiamo tobulumo. Kadangi dirba daug, nemėgsta daryti pertraukų – iš nuovargio atsiranda atidumo klaidų, kurias vėliau reikia taisyti, o ir darbo sparta gerokai lėtėja. Galiausiai visa tai veda prie „perdegimo“ – psichinio išsekimo, abejingumo darbui ir profesinio produktyvumo praradimo, kuris labai dažnai lydi persidirbančiuosius.

Todėl neverta taip džiaugtis darbuotojais darboholikais – savanoriški viršvalandžiai ir darbas į namus gali reikšti tik negebėjimą planuoti savo laiko, būtinybę taisyti klaidas. Tai nieko pagirtino, nors iš pradžių kurį laiką šie darbuotojai tikrai gali pasiekti puikių rezultatų.

Tačiau dėl jų perfekcionizmo su darboholikais sudėtinga dirbti. Paprastai, jie nepasitiki kitais, mano, jog niekas nepadarys geriau už juos, nesugeba pasidalyti užduotimis, perduoti darbų. Komandoje toks žmogus ir pats jaučiasi nejaukiai, ir kolegoms kelia susierzinimą. Bandydamas nuveikti daugiau už kitus, pasilikdamas ilgiau padirbėti, jis sukelia kolektyvui nepasitikėjimo jausmą ir suteikia nereikalingos konkurencijos. Maža to, pamažu prarasdamas gebėjimą įsijausti į kito būseną ir atjausti (darboholizmui progresuojant apmiršta emocijos, prasideda narciziškas egocentrizmas, prarandamas humoro jausmas ir pan.) žmogus darosi tiesiog nepakenčiamas pašnekovas.

Galiausiai net pats darbas darboholikui pasitenkinimo nebeteikia. Kaip įnikusiam narkomanui malonumo nebeteikia net didesnė dozė – ji tik gelbsti nuo baisios abstinencijos.
 
Darboholizmo priežastys

Pasak vieno darboholizmo temą plačiai nagrinėjusio psichologo Ronaldo J. Berko (Ronald J. Burke), galima išskirti tris pagrindines darboholizmo priežasčių grupes:
 
I. Šeima. Persidirbti išmokstama namuose – visai nenorėdami tėvai patys „išmoko“ to savo vaikus. Darboholikų vaikai patiria, kad tėvų meilės sulaukti gali tik dėl savo aukštų pasiekimų. Taip pasėjama perfekcionizmo sėkla. Tiesa, tokio elgesio modelio išmokti galima ne tik iš tėvų darboholikų – taip gali nutikti dėl bet kokiomis aplinkybėmis kilusio nesaugumo jausmo, menko savęs vertinimo, ankstyvo tėvų funkcijų perėmimo (darboholikais dažnai tampa alkoholikų vaikai).

II. Baimės ir įsitikinimai. Tam tikri mąstymo būdai taip pat gali privesti žmogų prie darboholizmo, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad pasaulis – tai mūšio laukas, kuriame nugalėtojas tik vienas. Silpnoka moralė arba atvirkščiai – perdėtas moralumas. Poreikis įsitvirtinti, kompensuoti nepasitikėjimą savimi.

III. Organizacijos kultūra, vertybės. Jei ilgos darbo valandos darbovietėje skatinamos ir atlyginamos, kuriama konkurencinė atmosfera, surinkta panašių polinkių turinti komanda, tai gali būti neįmanoma atsispirti dėl grupės spaudimo ir baimės prarasti darbą.  

Kitos išorinės priežastys, sakykime, vengimas grįžti namo ir spręsti nesėkmingų santykių problemas, taip pat gali daryti poveikį. Tačiau visos drauge supuolusios minėtos aplinkybės dar nėra nuosprendis.

Tarp entuziazmo ir diagnozės

Žodžiu „darboholikas“ labai piktnaudžiaujama. Juk ne visi daug ir intensyviai dirbantys žmonės kenčia, yra nelaimingi, griauna gyvenimą sau ir kitiems, ne visi yra priklausomi nuo darbo. Kai kurie iš prigimties turi daugiau gyvybinės energijos, yra atsparesni nuovargiui ir spartesni, todėl per tą patį laiką gali nuveikti penkiskart daugiau už kitus ir per trumpesnį laiką atgauti prarastas jėgas. Gali būti, kad jie – tiesiog darbo entuziastai, kurie į darboholikus panašūs savo atsidavimu profesinei veiklai, bet nejaučia įkyraus potraukio darbui ir yra juo patenkinti.

Giliai įpuolusįjį į darboholizmo liūną ištraukti pajėgi tik rimta psichoterapija, dalyvavimas savigalbos grupėse, kurių veikla labai panaši į anoniminių alkoholikų susibūrimus ir laikosi dvylikos žingsnių programos. Kartais psichologinės pagalbos reikia visai šeimai, jei ši buvo tokia kantri ir nesubyrėjo.

Iš tiesų darboholizmas – progresuojanti liga. Prasidėjusi nekaltu užsisėdėjimu po darbo, ji gali nušluoti viską, kas jūsų gyvenime buvo gero ir gražaus. Pamažėle ir nepastebimai išsikerojusi, ji kėsinasi ne tik į vertybes, įpročius, asmeninius ir socialinius santykius, bet taip pat į mąstymo procesus, realybės suvokimą, gali privesti prie visiško psichinių išteklių išeikvojimo.

Darbas žmogų puošia, ir tikrai ne tinginiai šiame pasaulyje tiek visko gražaus sukūrė. Pažiūrėkime į gamtą – ir joje viskas juda kruta: skruzdėlė tempia šapą po šapo, bitė dūzgia nuo žiedo prie žiedo, bebras stato savo užtvanką, katė kantriai moko mažylį medžioti. Bet jie turi saiką ir žino, kad visų šapų į skruzdėlyną nesusineši, viso medaus nesurinksi, o medžioklės įgūdžius kačiukas ištobulins labai išalkęs. Poilsis visiems – šventas reikalas. Argi drįstumėte drumsti ant šono nuvirtusio ir leteną čiulpiančio meškino žiemos miegą?..
 
Ar esate priklausomas nuo darbo?

Atsakykite į klausimus:
1) Ar keliatės anksti, nesvarbu kaip vėlai atsigulėte?
2) Jei pietaujate vienas, ar valgydamas skaitote / dirbate?
3) Ar jums sunkiai sekasi nieko neveikti?
4) Ar esate energingas ir linkęs konkuruoti?
5) Ar dirbate savaitgaliais ir per atostogas?
6) Ar galite dirbti bet kur ir bet kada?
7) Ar jums sunku išeiti atostogų?
8) Ar baiminatės pensijos?
Jei teigiamai atsakėte bent į penkis iš jų, galite būti įklimpęs.
 
Kaip gydytis?

? Priverstinai skirti laiko santykiams su kitais žmonėmis, į dienotvarkę įtraukti susitikimus, kol tai taps natūraliu įpročiu.

? Skirti laiko sau, nes visiems kartais reikia įsiklausyti į vidinį balsą, apmąstyti savo elgesį ir jausmus, pasikrauti energijos.

? Daryti pertraukas, nors ir nesinori – net neilgi atsitraukimai nuo veiklos padeda mobilizuoti energiją ir motyvaciją.

? Atostogauti. Poilsis būtinas ir kūnui, ir sielai. Tik pilnaverčio poilsio metu smegenys apdoroja surinktą informaciją, kad galėtų sugeneruoti kūrybiškų sprendimų. Patyrus fizinį krūvį, raumenys stiprėja tik esant ramybės būsenos.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus