• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kiaulių išgelbėtame dvare – tulpių kilimas

Autorius: Mama.lt
2011-06-14 09:54:00

Kiaulių išgelbėtame dvare – tulpių kilimas
Mama.lt nuotr.

Visi dalinasi įspūdžiais apie kelionės į svečias šalis. Tad nutariau pabandyti įšokti į kelionių traukinuką su istorija apie kelionę čia pat, Lietuvoje. Nes ir šalia galima puikiai papramogauti, pamatyti akis ilgam pamaloninančių vaizdelių… Ir pažįstamiems, draugams ar giminėms iš svetimos šalies į svečius atkakus, nereikės sukti galvos, kur nuvežus, ką parodžius.

Kiaulių išgelbėtame dvare – tulpių kilimas

Taigi – ne tik Olandijoje, tulpių tėvynėje vyksta šių gėlyčių žydėjimo šventės! Gegužę būtina pamatyti tulpių paklodes ir Burbiškyje. Jos, man atrodo, yra vienintelės tokios didelės Lietuvoje. Todėl kas neturi galimybės nuvažiuoti į Olandija pasidžiaugti margaspalviais tulpynais, tikrai rekomenduoju nuvažiuoti iki Burbiškio. Nesvarbu – per pačią Tulpių žydėjimo šventę, organizuojamą nuo 2000-ųjų, ar kitą dieną (mes buvome šį šeštadienį, po šventės praėjus savaitei). Čia traukia tai, ką gali rasti kiekvienas: gera aura, nuostabi aplinka, ramuma ir šurmulys. Nes čia viskas šalia.

 Lietuvoje tokių dvarų nedaug. Kaip ir tokių, kurie būtų taip atsigavę nuo savo auksinių laikų. Burbiškio dvaras savo metus skaičiuoja ne pagal kalendorių, o pagal tulpių žydėjimo metą.

 Beje, jame yra pirmas profesionalus Adomo Mickevičiaus paminklas Lietuvos teritorijoje, statytas dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą.
 
Kelionė

Kelionė iš Vilniaus tikrai buvo linksma. Negalėjome kelis kartus nesustoti ir nepasivolioti ant pienių kilimų. Negalėjome neprisipinti vainikų.

 Burbiškio dvaras įsikūręs pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Panevėžio – kelio šiaurinėje pusėje, netoli Radviliškio, tarp Smilgių ir Šeduvos - apie 8 km nuo Smilgių ir apie 10 km nuo Šeduvos.

 Pagaliau kelionės tikslas pasiektas- Burbiškės. Einame prie vartų į nuo 17 amžiaus žinomą neogotinio stiliaus dvarą. Prieš juos Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūra. Tokia vieniša. Papilkavusi. Vazoje pamerktos kelios spalvotos tulpės.

 Skulptūros pastatymo metu į postamentą buvo įmūrytas mitologinis akmuo su "Marijos pėda". Pasakojama, jog akmuo anksčiau buvęs kažkur pamiškėje, bet dvaro savininko prašymu buvo atvežtas į parką. Akmuo išsaugotas iki šių dienų - yra postamento apatinėje dalyje. Tad nepamirškite jį susirasti. Sakoma, kad jį palietus išsipildo visi norai.

 Peržengus dvaro slenkstį – praėjus pro vartus prieš akis išnyra 4 baltų it prigludusių prie žemės, pakeltomis galvomis, pražiotais nasrais liūtų skulptūros ant Liūtų tilto, kuris kažkada buvo medinis, dabar – arkinis mūrinis. Prasideda fotoaparatų spragsėjimas. Tai - pagrindinė parko alėja – suksi kairiau – pateksi į parką, dešiniau takas veda į dvaro širdį – tulpyną.
 
Tulpių jūra

 Ta tulpių jūra nuostabi. Visomis vaivorykštės spalvomis žydinčių tulpių kolekciją surinko dabartinis dvaro gėlininkas. Jis svajoja, kad lietuviai tulpes puoselėtų taip, kaip japonai garbina sakuras.

 Sako, tylpyne auga apie 400 rūšių, formų bei veislių tulpių, apie 10 tūkst. žiedų: pilnavidurės, šerkšnotosios, lelijažiedės. Nuo spalvų akys raibsta. Vienos primena žvaigždes, kitos – kalėdines puansetijas. Kai kurie žiedai tokio dydžio, jog netelpa ant delno.

 Po tokių liaupsių netikėtina ir nemandagu būtų tarti keletą kritikos žodžių… Bet – balta spalva be juodos (o tokių, beje, buvo ir tulpių) juk nepuošia pasaulio…Tad nesusilaikysiu nepakritikavusi... tulpių sodintojų. Lysvėmis susodinti gėlės jiems galbūt ir patogu, tačiau atvykusiems jomis pasigrožėti – ne. Praėjimai per siauri. Neįgaliems pravažiuoti neįmanoma, jiems, jeigu atvyktų, tektų tulpėmis gėrėtis iš tolo, o jeigu įsidrąsintų platesniais keliukais su vežimėliais vis tik traukti – norintiems juos praleisti, tektų lipti į mažesnes lysves.

 Tulpės susodintos pailgomis eilėmis – kvadratukas vienos rūšies, tada – kitos, šalia trečios ir t.t. Be kažkokios spalvinės tvarkos. Šalia smailių tulpių auga pūkuotos, šalia geltonų – bordo spalvos, šalia mažiukių auga aukštaūgės - jokio dekoratyvinio išdėstymo.

 O juk atvykus į dvarą akys norėtų užkliūti už kažko didingesnio, aristokratiškesnio, sąmojingesnio. Įsivaizduoju, kad tulpės galėtų augti ne paprasčiausiose lysvėse, kuriose galima auginti ir agurklus, o suformuotuose pavyzdžiui, trikampiuose, kitokios formos lysvėse, primenančiose alėjas, ir tarp kurių būtų normalūs takeliai ir jais būtų galima vaikščioti po tulpyną ir jaustis it braidytum po žydinčią jūrą.
 
Parkas

Parkas, per kurį teka Liulio upelis, išties nuostabus, pilnas įvairių nedidelių gėlynų – taip taip, dvare auga ne tik tulpės. Tolėliau nuėjus į parko gilumą kuo puikiausiai girdėjosi paukščių čiulbėjimas. Sako, parke gyvena apie 40 paukščių rūšių. Kvepia ievos. Jos – iš tų parke eančių 23 rūšių ir formų augalų, tarp kurių yra ir atvežtinių: kazokinis kadagys, europinis maumedis, didžioji pociūgė.

 Medžių storumas – ohoho… Daugelis išmarginti žaibų, apaugę salotinėmis samanėlėmis. Negalima net aopsikabinti – liks drabužiai žali. 

 Apie vandens telkinius, savotiškus tvankinukus, kanaliukus, kuriuos, esą kasė belaisviai turkai, jungiančius lieptelius ir tiltukus – atskira kalba. Visi stilingi, vieni mediniai balti, kai kurie juodi plieno ir retro stiliaus, kiti raudonų plytų. Sako, iš viso jų – 12. Nesuskaičiavome. Jungia 15 salelių. Ta tvenkinių sistema ypatingo grožio – gali vaikščioti ir vaikščioti aplibnk juos. Vandeny – varlių karalija. Gaila, kad prie tų telkinių nėra suoliikų. Atsisėstum, gurkšnotum kavą ar arbatą ir klausytumeisi, kokias kalbas porina kvarksinčios žalios keturkojės. Žiūrėtum į skulptoriaus Kazimiero Ulianskio sukurtus A. Mickevičiaus, Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklus (pastatyti 1911-1912 metais) ir galvotum, kokios erudicijos ir pagarbos Lietuvos istorijai buvo dvaro savininkas, kad parką papuošė šių didžiavyrių statulomis. O gal šis parkas – tipiškas senosios bajoriškos dvarų kultūros puoselėjimo pavydys?
 
Ekspozicijos

Galima apžiūrėti restauruotų gramofonų, patefonų, klinkstonų, grafonolų, aristonų, muzikinių dėžučių; restauruotų senovinių traktorių ir automobilių; senovinės technikos (lokomobilių, vilnų karšyklų) kinkomojo transporto (fajetonų, lineikų, vežimaičių) ekspozicijas.
 
Bilietai

Ar bilietai, kainavę 6 litus (per pačią Tulpių žydėjimo šventę jie kainavo 15 litų), brangu? Nežinau. Jeigu dvare praleidžiama valanda, na dvi, tada brangu, nes labiausiai svaiginančių ir įsimintinų detalių nepamatai, o jeigu pusdienį ten sukiojies, galima ir sumokėti tuos pinigėlius už bilietuką – tikrai nedaug už nuostabius potyrius.

 Bet kai pagalvoji, kad dvaras restauruojamas ES paramos lėšomis (iš viso 12 mln. litų), įėjimas galėtų būti ir nemokamas... O nuo svečių dvaro valdytojai nuluptų kita forma – kad suvenyrais, kurių parduotuvėlės, beje, nėra. Nei lankstinukų, nei profesionalių fotografų padarytų nuotraukų- atvirlaiškių.
 
Parkingas

Didelis nuotykis laikė su automobilio pasistatymu. Normalios aikštelės, kad nereikėtų klampoti po automobilių ratų išvagotas purvinas balas, nebuvo. Čia ir pagalvojau – reikėjo botų. Bet kaip su jais po dvarą vaikščiosi? Atrodo, kad reiktų batelių… Deja, tie botukai geriausi ir būtų – ypač po lietaus.

 Dalis automobilių glaudėsi ant keliuko šalia dvaro. Beje, jis siaurokas. Autobobilius atvykėliai susistatė abejose keliuko pusėse. Vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja - vieni prieš kitus stovi nosimis ir laukia, kas įlįs į kokį tarpelį – praleis. Tokie vaizdeliai gadino nuotaiką.
 Kitas parkavimosi variantas – aikštelė pievoje. Už vietą mokėti nereikėjo. Mes irgi joje palikome savo keturratę. Atrodo, kad pievoje vyko raganosių purvo šou. Čia be botų neimamoma. O mes jų neturėjome. Tad ėjome aplinkui per pievą – kaip gandrai per balas žirglioja – taip ir mes po šlapią nuo lietaus pievą. Jau geriau kojos šlapios, bet ne purvinos.

 Sako, kai vyksta Tulpių žydėjimo šventė, oras geras, atvykėliai palieka automobilius 5 km nuo dvaro ir pėščiomis kulniuoja į dvarą. Tai įrodo, kad čia tikrai kažkas nepaprasto vyksta.
 
Dvare

 Burbiškio dvarui pasisekė. Pastatų sovietmečiu nenugriovė - dvaras buvo paverstas kiaulide, kanalai neužversti, nes jais tekėjo srutos. Galima teigti, kad būtent kiaulės ir išgelbėjo dvarą, kurio pavadinimas kilęs nuo vietovės, o šios – nuo dvarininkų Burbų pavardės. Būtent Burboms dvaras priklausė maždaug 17 amžiuje, o dabartinę išvaizdą įgijo 19 amžiaus pabaigoje. Paskutinis savininkas – agronomiją mokęsis Mykolas Baženskis. Jo šeima pertvarkė rūmus į dabartinį ansamblį, sukūrė peizažinio tipo beveik 30 ha užimantį parką. XX a. pradžioje akmens mūro svirnas buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą, prie kurio buvo pristatyti kiti pastatai, sudarantys uždarą kiemą ir dėl to dvaro rūmai atrodo kaip tvirtovė. 1941–aisiais M. Bežanskis dvarą paliko, pasiėmęs tik tiek, kad tilpo į vos kelis lagaminus. Dvaro paveldėtojas – Lenkijoje gyvenęs ir neseniai miręs Adomas Baženskis 1992 metais apleistą, sovietiniais laikais nuniokotą dvarą padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei. Beje, dovanodamas iškėlė sąlygą, kad dvaras būtų sutvarkytas, prižiūrimas ir pritaikytas visuomenės kultūros reikmėms. Buvusio savininko noras įgyvendintas: tvenkiniai, į kuriuos buvo leidžiamos kiaulių srutos, iškuopti ir sutvarkyti, stilingieji tilteliai atstatyti, nudaužtos liūtų tilto galvos prilipintos. Itin kruopščiai atstatyti akmeniniai dvaro statiniai – rūmai, ledainė, arklidė, svirnas, tvartas, sodininko namas, net karvelidė. Juose įrengtos ekspozicijos, o eksponatų, menančių dvaro gyvavimo epochą, ieškoma po pasaulį. Šiuo metu dvare yra apie 100 autentiškų eksponatų. Pagal senąsias nuotraukas atkurta Baltoji įžymiausių svečių salė, žemesnio rango svečių Žalioji salė, dvarininko darbo kabinetas. Dvare atstatytos krosnys, ledainė, saloje - altana, kurioje ponų svečiai, pailsę po pasivaikščiojimų, skaitydavo eiles.

 Kadangi dvarą paveldėtojas padovanojo kartu su žeme, Burbiškio dvare įsikūrę muziejininkai medžiais neužsodintoje žemėje nutarė auginti tulpes. Būtent jos ir išgarsino dvarą. Teritorija, kurioje šiuo metu žydi gausybė tulpių, kadaise buvo dvaro sodas.

 Dvare dar vyksta renovacijos darbai – nepabaigtas priestatas su mediniu bokštu. Sovietmečiu jį – esą nereikalingą ir nepraktišką puošmeną nugriovė. Dabar jis atstatomas pagal nuotraukas ir turimą tų metų filmuotą medžiagą. Bokšte buvusioje apžvalgos aikštelėje dvaro savininkas M.Baženskis mėgdavo klausytis lakštingalų trelių, jame visada plevėsuodavo vėliava. Kai boksštas bus pasttaytas, iš jo bus galima visą dvarą apžvelgti.

 Iš viso šiemet ketinama atstatyti penkis sovietmečiu nugriautus pastatus. Baigus šiuos darbus bus atkurta per 90 proc. dvaro pastatų. Numatoma restauruoti oranžeriją. Dvare atsiras ir pirtis su jungiamuoju koridoriumi, kurie vėl suformuos uždarą kiemą.
 
Už Lietuvos ribų

 Informacija apie Tulpių žydėjimo šventę Burbiškyje jau yra pasklidusi ir už Lietuvos ribų. 2007 metais Latvijoje anglų kalba išleistame leidinyje „Rytojaus pilys. Kelionė į praeitį“, kuriame pasakojama apie Baltijos jūros regiono valstybių dvaruose bei pilyse organizuojamus renginius, minimas ir Burbiškio dvaras bei jame vyksianti Tulpių žydėjimo šventė.
 
Gaila

kad vasarą į dvarą neįleidžiama po 18 val.;

 kad nėra jokios kavinės, kur arbatą ar kavą atneštų tokiuose puodeliuose, kurie primintų, iš kokių gėrė dvaro šeimininkai;

 kad mažai suoliukų prie tvenkinukų… Pagyvenusiam žmogui jie labai reikalingi, nes vaikštinėti po didelį parką kai kuriems apsunksta kojos;

 kad nėra informacijos apie tulpes, tik pavadinimo (arba rūšies) neužtenka, reikia nurodyti, kokios jos yra (ar ankstyvos, ar vėlyvos, aukštos, žemaūgės ar kokios kitokios), iš kur kilusios, kur išvesta veislė; .

 kad tulpių nepardavinėja. Būtų dar viena puiki atrakcija – kelias Burbiškių tulpes su malonumu užsiauginčiau namuose. Paprasčiausias, bet iš didžiausio tulpyno;

 Beje, nebuvo net jokių dirbtinių tulpių – nei medinių , nei kitokių.
 
Mielosios skaitytojos, kviečiame sudalyvauti mama.lt organizuojamame konkurse.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus