• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

„Degantis žmogus“ dykumoje

Autorius: Psichologė Jovita Savickaitė, "Aš ir psichologija"
2010-12-24 17:00:00

„Degantis žmogus“ dykumoje
Photos.com

Vėl kraunamas lagaminas, ant stalo paruoštas bilietas į numylėtą San Franciską. Tačiau šį kartą tai nėra kelionės tikslas – tik stotelė norint išsinuomoti mašiną, nusipirkti tai, kas būtiniausia išgyvenimui, ir atsisveikinti su civilizacija. Nes šį kartą kelias veda į Nevados valstiją, o tiksliau, į Juodosios Uolos (Black Rock) dykumą, kur kiekvieno rugsėjo pradžioje vyksta festivalis „Degantis žmogus“.

Kelias veda į keistai užburiantį miestą, kuris nepažymėtas jokiame žemėlapyje ir kurio, griežtai kalbant, iš tikrųjų net nėra.

„Degantis žmogus“ – tai vienas keisčiausių ir didžiausių šiuolaikinio meno festivalių, kai su gyvybe nesuderinamoje aplinkoje kuriamos instaliacijos, skulptūros, bendraujama. Čia nieko nestebina važinėjantys keksai, liepsnojantis vanduo ar viduryje smėlynų naktį prakalbantys manekenai.

Pagrindinė šio projekto idėja yra atšiaurioje aplinkoje savaitei laiko įkurti miestą-bendruomenę. Festivalio organizatoriai pasirūpina tik pačia būdingiausia miesto atributika: centrine aikšte, šventykla, kavine ir tualetais, visa kita sukuria ir atveža patys dalyviai, kurių šiais metais susirinko daugiau nei 50 tūkstančių. Turint omenyje tai, kad šiuo metu pasaulyje yra apie 2,5 milijono miestų, natūraliai iškyla klausimas, kam reikalingas dar vienas – dirbtinis – ir kodėl žmonės į jį važiuoja. Pakuodama daiktus pati savęs klausiau, kam trenktis į dykumą, kur nėra nei vandens, nei dušo, nei visų kitų civilizacijai įprastų patogumų? Kodėl į technologijas ir gyvenimo patogumus orientuotas žmogus staiga ima veržtis į tokią aplinką, kur kasdien taip puoselėjami ritualai netenka jokios prasmės? O svarbiausia, kodėl laisvės, ištrūkimo iš kasdienybės, kitokio buvimo noras negali būti patenkintas čia ir dabar?
 
Nuo ko viskas prasidėjo

Nuo ko viskas prasidėjo? Šio projekto užuomazgos siekia 1986 metus, kai keletas San  Francisko menininkų iš medžio sukūrė žmogaus skulptūrą ir dalyvaujant nedidelei žmonių grupei ją sudegino San Francisko paplūdimyje. Neaišku, koks buvo pirminis motyvas – galbūt nelaiminga meilė, o gal didžiulis nuobodulys ir miesto šaltumas, – tačiau šis žmogaus kūrimo ir deginimo procesas tapo kasmetiniu ritualu. Grupelė draugų susirinkdavo paplūdimyje, stovyklaudavo, kurdavo menus, kartu ir savitą alternatyvaus gyvenimo modelį. Ši akcija galiausiai pritraukė tokį žmonių dėmesį, kad dėl vietos stokos 1990 metais miesto savivaldybės iniciatyva buvo perkelta į Nevados dykumą.

Iš tikrųjų tai net ne dykuma, o išdžiūvęs ežero dugnas – žiemą jį apsemia vanduo, o vasarą susidaro dulkėtas dumblo gruntas. Šioje aplinkoje neegzistuoja net pačios primityviausios gyvybės formos, o patį slėnį supa tokių pat negyvų kalnų virtinė. Įvažiavus į miesto teritoriją peizažas sukuria tikrovišką iliuziją, lyg būtum atvykęs į mėnulį arba į vieną iš Mažojo Princo planetų. Tačiau prie šio peizažo priprasti nėra laiko, nes vos įžengus pro vartus tave pasitinka keistai apsirengę žmonės. Jie stipriai apkabina ir širdingai sveikina sugrįžus namo. Iš pradžių tai nuskamba keistai, nes kaip gali grįžti ten, kur nesi buvęs. Tau nė nespėjus sudėlioti minčių į vietas, staiga paprašo sugalvoti svajonę ir iš širdies skambtelėti didžiulį smėlėtą varpą, o tada paguldo ant į visas puses vėjo šlaistomo smėlio, kad savo kūnu „paišytum“ dykumos angelus.
Po tokio ritualo tampi oficialiu „Degančio žmogaus“ bendruomenės nariu ir jau tada apima keistos jaudinančios nuojautos, kad ši savaitė nesisuks įprasta rutina ir galbūt net bus viena įsimintiniausių gyvenime.
 
Įprastinių ritualų atsisakymas

Apie „Degančio žmogaus“ projektą pirmą kartą sužinojau prieš dvejus metus besilankydama San Franciske. Jau tuomet susidarė įspūdis, kad šį neįprastą reginį gaubia tam tikra keista aura – daugelis žmonių, paprašyti jį nupasakoti, tik aikčiojo ir nepasakė nieko konkretaus. Dažniausiai išgirsdavau komentarą, kad šios patirties apskritai neįmanoma nupasakoti, esą reikia pačiam dalyvauti. Mat čia viskas tampa menu ir kiekvienas tampa menininku – dalyvauti kviečiami visi, taigi fizinė miesto atributika, žmonės ir bendravimas tampa viena didele siurrealia meno instaliacija. Svarbiausia ne rezultatas, o dalyvavimas ir kūrybos procesas. Tai tarsi atviras kvietimas simboliškai „sudeginti“ ir iš naujo patikrinti senus įpročius ir nusistovėjusias normas, bandant pamatyti save naujoje šviesoje.

Renginio organizatoriai kuo daugiau erdvės siekia suteikti šiam kūrybos ir savęs „rekonstravimo“ ir pažinimo kitoje aplinkoje procesui. Vienas iš pagrindinių tikslų yra „atpalaiduoti“ taip stipriai įaugusius vartotojų visuomenės suformuotus elgesio principus, ritualus. Pavyzdžiui, čia neegzistuoja pinigai ir stengiamasi išvengti pasyvaus vartotojo elgesio: mat jeigu neatsivežei kažko, ko labai prireikė, nenueisi į parduotuvę – jos čia nėra, teks bendrauti su kaimynu, prašyti jo arba kitaip improvizuoti. Čia nėra ir mobiliojo ryšio ar interneto – staiga atsiranda begalė laiko ir reikia pasitenkinti žiniomis tik apie tai, ką matai prieš savo akis, tenka žvalgytis aplinkui ir užsiimti kažkuo kitu, o ne sėdėti prie kompiuterio.
 
Čia uždrausti ir bet kokie reklaminiai firmų ar produktų užrašai, t. y. sukuriamos mažos „atostogos“ informacija perkrautoms smegenims, atsiveria erdvės savos nuomonės formavimui ir neribotai fantazijai. Negalima naudotis ir jokiomis transporto priemonėmis, išskyrus dviračius ir automobilius mutantus, kuriuos sukonstruoja ir atsiveža patys renginio dalyviai. Vienintelis kriterijus norint gauti leidimą naudotis „mutantu“ – jis turi būti nepanašus į įprastą transporto priemonę. Nėra ir jokių konkrečių taisyklių, kaip reikėtų dykumoje elgtis, – „normalumui“ čia suteikiamos plačios ribos, gali būti tuo, kuo nori būti, arba gali bandyti save nustebinti, tapdamas meno kūriniu.  
 
Ir visa tai vyksta dykumoje, kur smėlio audros per sekundę prineša pilną palapinę smėlio, kur per ore sklandančias dulkes dažnai negali įžiūrėti net savo šešėlio, kur be specialių akinių nuo dulkių ir saulės ašaroja akys ir nuolat kaitina saulė, kur jau po poros valandų jautiesi visiškai murzinas, o galimybės nusipraust nėra.

Vienintelis būdas „išgyventi“ ir mėgautis šia savaite – tai liautis mąstyti apie tai, kaip išsikepti kiaušinienę be dulkių skonio, kaip išbūti nenusiprausus ar kiek levandų vandens tepti ant išsausėjusios odos. Tad geriausia kuo greičiau pasinerti į nerealiai keistą aplinką, kurioje laukia kaip niekad bendravimo išsiilgę žmonės, ir pradėti „deginti“ save iš vidaus. Juk ne viskas, kas gera ir prasminga, turi būti patogu ir tvarkinga. 
 
Apdulkėjusi savaitė siurrealiame Dali paveiksle

Pirmieji įspūdžiai yra turbūt įsimintiniausi. Kai įvažiavome į miestą, buvo naktis. Greitai pasistatėme palapines ir išlėkėme į centrą. Ten stovėjo 32 metrų Žmogaus skulptūra, o aplink ją driekėsi pačių dalyvių sukurtų instaliacijų platybės. Šviečianti pilnatis, vėjo nešiojamas smėlis, prastas matomumas ir iš tamsos netikėtai išnyrantys įspūdingai apsirengę žmonės, apšviesti laivai, metalo gėlės, namai be sienų sukuria ypatingą atmosferą. Lyg kažkokiu keistu būdu būtum patekęs į apdulkėjusį Dali paveikslą ir negalėtum, o tiksliau, nenorėtum iš ten ištrūkti. Akis ilgai negali priprasti, o protas ilgai negali suvokti, kad tai, ką matai, nėra iliuzija ar haliucinacija, kad visa tai tikra.
Jau seniai žinoma, kad tokiose lūkesčio ir realybės neatitikimo situacijose žmogaus protas greitai šiuos loginius „neatitikimus“ – suvokimo spragas užpildo ankstesne patirtimi pagrįsta informacija. Pavyzdžiui, kai nematome vienos peizažo dalies, protas šią „spragą“ kompensuoja sukurdamas iliuziją, kad informacijos netrūksta. Evoliuciniu požiūriu ši savybė padeda greičiau susiorientuoti naujoje aplinkoje ir išgyventi. Tačiau individo požiūriu ši savybė reiškia, kad kiekvienas iš mūsų gyvena savo paties sukurtame pasaulyje ir kad patenka į savęs ir aplinkos suvokimo ir analizavimo ratą, iš kurio labai sunku ištrūkti.  

Iš tikrųjų pirmas porą dienų vaikščiojau apimta nuostabos. Teko aikčioti, nes protas neturėjo jokio pavyzdžio, ką daryti su šia tikrove, tad teko ją gabalėlis po gabalėlio integruoti į bendrą mano pasaulio suvokimą.

Prisimenu, kartą prisėdome su drauge ant besisupančios sofos ir kalbėjome apie kažką labai asmeniško ir svarbaus. Staiga pro šalį keistu garsu griaudėdamas praskriejo mažas keksas, kurio viduryje vietoje uogos ar šokolado gabalėlio kyšojo besišypsanti žmogaus galva. Nespėjus net susivokti, jis nuskriejo lyg jo net nebūtų buvę... Ši, tradiciški mąstant, visiškai absurdiška situacija turėjo kažką groteskiško ir stipraus – susižvalgėme ir nutilome, gyvenimas tą akimirką tapo tiesiog gražus, be jokio išankstinio nusistatymo.
 
Žmogaus skulptūros deginimo ritualas

„Degančio žmogaus“ deginimas – kvietimas likti autentiškam ir kartu bendruomeniškam.
Automatizmo, šabloninio mąstymo nutraukimas man yra geriausias paaiškinimas, kodėl žmonės važiuoja į „Degančio žmogaus“ festivalį. Būti išplėštam iš buities, atsidurti ten, kur negalioja jokie elgesio stereotipai, jau savaime reiškia būti kitokiam. Kita vertus, būti išplėštam iš buities ir atsidurti dykumoje reiškia būti visiškai kitoniškam. Tačiau ar tam reikia belstis į dykumą? Ar negalima viso to išgyventi čia ir dabar?

Kūrybai reikia erdvės ir laiko, o kuriant save reikia dar ir saugios aplinkos. Prieš važiuojant į „Degančio žmogaus“ festivalį ir ieškant informacijos dažnai susidarydavo įspūdis, kad be griežtos tvarkos, policijos šis patyrimas gali būti atšiaurus ir pavojingas. Didelei mano nuostabai, šioje gyvybei atšiaurioje aplinkoje jaučiausi saugiau ir šilčiau nei bet kur kitur. Savaitės gale pradėjau suvokti, kad didysis menas ir esmė buvo ne instaliacijos ir ne vėjo barstomas smėlis, o kitokio miesto-bendruomenės kūrimas. 

Projekto kulminacija pasiekiama sudeginant didžiulę žmogaus skulptūrą. Tai pats svarbiausias šio renginio ritualas, iš kurio ir kilo festivalio pavadinimas. Šiuo ritualu norima dar kartą atkreipti dėmesį į žmogų, o tiksliau, į jo paradoksalų gebėjimą išlikti autentišku ir tuo pačiu būti stipriu bendruomenės nariu, gyvenančiu ir besidalinančiu gyvenimo filosofija bei ritualais su kitais.

Pirmuosiuose „Degančio žmogaus“ festivaliuose šią skulptūrą nuo smėlio keldavo patys dalyviai. Visi sustodavo į keturias eiles ir traukdavo virvėmis ant smėlio gulintį 12–20 metrų dydžio Žmogų į viršų. Tai būdavo lyg kvietimas pakilti kartu su kylančia skulptūra virš masės, automatizmų, įprastų gyvenimo formų ir komforto. Nors dėl didelio dalyvių skaičiaus ir augančio Žmogaus dydžio šio pakėlimo ritualo buvo atsisakyta, Žmogaus deginimas išliko toks pat svarbus. Taip ir šiais metais šeštadienio vakarą, nusileidus saulei, 50 tūkstančių žmonių apsupa Žmogaus skulptūrą ir laukia. Staiga pasigirsta fejerverkai, neilgai trukus įsiliepsnoja ir pats Žmogus. Dalyviai šėlsta tol, kol Žmogus praranda pagrindą ir liepsnodamas nuvirsta į dykumą. Jis dar degs iki ryto, o žmonės eis ratus aplink žarijas, mąstydami apie tai, ką norėtų „sudeginti“ savyje ir kokie norėtų atgimti.

Šis ritualas – tai lyg paskutinis festivalio akcentas, kai sudeginami miesto simboliai ir į centrą iškyla žmogaus autentiškumas ir sąmoningumas, susiliejęs su stipriu bendrumo jausmu, kuris lyg „šalutinis poveikis“ per savaitę laiko susiformuoja geriant vyną, šokinėjant ant dykumos pianino, klausantis manekenų istorijų, juokiantis ar skraidant keistu kažkieno pagamintu lėktuvėliu.

Taip degant Žmogui ir šėlstant miniai galvojau: „Sveika sugrįžusi namo, pas save.“
 
Kas po to?

Sudeginę Žmogų ir Šventyklą susikrauname daiktus ir išvažiuojame. Po poros valandų miesto nebebus. Savanoriai praleis čia dar mėnesį rūpindamiesi tuo, kad šio Juodosios Uolos miesto neliktų nė pėdsako, mat ši vieta – nacionalinis parkas ir aplinka turi atrodyti taip, lyg šios savaitės su 50 tūkstančių žmonių net nebuvo. Tačiau kas lieka?

Sėdžiu automobilyje, rankoje sugniaužtas dovanų gautas medalionas, ant kurio užrašyta „Tegul degantis žmogus gyvena tavyje ištisus metus“...

Man visiškai aišku, ką šiais žodžiais norima pasakyti, tačiau ar įmanoma šitą dalinimosi, bendravimo, kūrybos atmosferą išlaikyti visus metus? Apskritai, ar būtų įmanoma, kad toks festivalis tęstųsi ilgiau nei savaitę? Norėtųsi tikėti, kad į šiuos klausimus galima atsakyti teigiamai. Bet kokiu atveju man norėsis vėl sugrįžti namo.

Išnaša
„Degantis žmogus“ („Burning Man“) – tai kiekvienais metais Nevados valstijoje dykumoje vykstantis menų festivalis. Savaitei laiko žmonės iš viso pasaulio suvažiuoja į šį eksperimentinį renginį, skatinantį radikalią savęs išraišką ir sugebėjimą išgyventi be įprastų patogumų. Visą savaitę daugelis gyvena palapinėse ir naudojasi tik tuo, ką sugebėjo atsivežti. Paties projekto pavadinimas kilęs iš tradicijos savaitės pabaigoje rituališkai sudeginti miesto centre stovėjusią didžiulę Žmogaus skulptūrą – miesto simbolį.



Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus