• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Meilė auga pamažu  1 

Autorius: Psichologė Ramunė Dobrovolskienė
2010-05-03 09:00:00

Meilė auga pamažu
jupiterimages.com nuotr.

„Meilė yra kantri, maloni; meilė nepavyduliauja; meilė nesididžiuoja, nesipučia; ji nesielgia nemandagiai, neieško savo naudos, nesusierzina, neieško pasigiežti už pikta, nesidžiaugia neteisybe, bet pritariančiai džiaugiasi tiesa. Ji visa paneša, visa tiki, viskuo turi vilties, visa ištveria.“ (1 Kor 13, 4–7 eil.). 

Apie meilę kalbuosi su darnioje santuokoje gyvenančiomis poromis. Įdomu, kaip Šventojo Rašto žodžiai veikia realiame gyvenime? 

Albina ir Kazys. Abiem 61 m. Santuokoje gyvena 39 metus, užaugino du sūnus.

Papasakokite, kaip susipažinote?

Albina: Susipažinome vasarą, Žolinės atlaiduose. Draugė ten pakvietė. Po mišių Kazimieras su broliu priėjo prie mūsų, nes draugė ir jo brolis draugavo. Prisimenu, apsirengęs žaliais marškinukais. Iš pirmo žvilgsnio nelabai patiko. Pagalvojau: „Pašnekėsiu, niekas per galvą neduos.“ Buvo tada tokios tradicijos, kad jaunimas per atlaidus susėda būreliais ir vaišinasi. Susėdome ir mes keliese. Jis atsisėdo prie manęs. Kai jaunimas gerokai įkaušdavo, prasidėdavo muštynės. Daugiausia dėl mergų. Prasidėjus muštynėms jis pakvietė į svečius, mat netoliese gyveno. Mes visi ir nuėjom. Ten pasišokom, padainavom. Draugė pasiūlė eiti pas ją pernakvoti. Tačiau Kazys pasiūlė permiegoti pas juos, ant šieno. Abi pasilikom. Tai buvo 1971 metai.

Kaune nuomojausi kambarį kartu su drauge. Ten jis pas mane ateidavo. Taip pradėjom draugauti. Pirma pažinties dovana buvo lėlė, kurią ir šiandien turiu.

Kazys: Man brolis pasakė, kad į atlaidus atvažiuos Angelės draugė. Pasidarė įdomu. Kai ją pamačiau, pirmas įspūdis – tamsiaplaukė, kaip čigonė, liekna, gražūs auskarai, nedidukė, ilga pinta kasa permesta per petį. Visada žavėjausi tamsiaplaukėmis, todėl labai patiko. Gyvenau taip pat mieste, bendrabutyje, pradėjau pas ją lankytis. Skaniai darydavo valgyti, tvarkinga, simpatiška ir įsimylėjau.

Kokias asmenines savybes pirmiausia pastebėjot?

Albina: Pokalbio su Kaziu metu pastebėjau, kad jis – „dūšios“ žmogus: nuoširdus, supratingas, jautrus, jokio „mandrumo“. Kai ėjom pas jį į namus, prilaikė už rankos, kad neparvirsčiau, neužsigaučiau, nes buvau su aukštakulniais, kelias duobėtas. Kazys paprastų manierų, taktiškas, mandagus, ne išsišokėlis. Kai pirmą kartą pamačiau jo mamą, iš karto supratau, kad panašus į ją. Broliai visai kitokie nei jis.

Kazys: Pirmas įspūdis – nuoširdi, jautri, švelni. Susižavėjau per pirmą susitikimą.

Ieškojau sau poros, nenorėjau ilgai senberniauti. Grįžau iš armijos ir po dvejų metų susipažinom. Per tuos metus pamačiau, kaip atrodo viengungio gyvenimas – neįdomus. 

Turėjote tikslą – vesti?

Kazys: Taip. Norėjau jaunas sukurt šeimą, nes galvojau, kad, anksčiau susituokęs, turėsiu laiko ir šeimos susilaukt, ir prasigyvent, nes tėvai labai varganai gyveno. Mums po vestuvių liko tik 50 rublių. Nors vestuves patys išsikėlėm, buvom susitaupę. Vestuvės buvo linksmos, muzikantai dzūkai. Įdomu prisimint, kad šokom prie žibalinių lempų, nes elektros dar nebuvo.

Iš pradžių sunku buvo: nuomojom kambarį, po pusmečio gimė sūnus, grįžom į kaimą. 
 
Jūsų  pirmagimis gimė nuo vestuvių praėjus vos pusmečiui. Ar tais laikais tai buvo norma kaip dabar?

Kazys: Tai kad iki vestuvių niekam nesakėm. Laikėm paslaptį. Albina pastojo, kai nuo mūsų draugystės pradžios buvo praėjęs pusmetis.

Albina: Na, padraugavom mes gal aštuonis mėnesius ir atsidaviau. Iš meilės gi (šypsosi – aut. past.). Tokioj senoj lovytėj. Ta lovytė iš tos meilės ir sulūžo (abu juokiasi – aut. past.). Po kurio laiko darbe pasidarė bloga. Žinojau, kad vaikus ne gandras atneša. Nors dar tais laikais mums niekas neaiškino, kaip ten viskas vyksta. Nuėjau pas gydytoją ir sužinojau, kad laukiuosi. Kai susitikom, pasakiau Kaziui. Jis labai apsidžiaugė. Tuoj padavėm užsakus santuokai. Per vestuves nėštumo dar nesimatė, o kai vasaros gale atvažiavau į kaimą su gofruota suknele, mama iš karto suprato. Tėvai labai apsidžiaugė, nes iš abiejų pusių buvo pirmas anūkas. Kai gimė sūnus, nuvažiavusi į tėviškę, ar vieno, ar kito, vaiko nematydavau: visi norėjo jį nešioti, myluoti. Žinodavo, kad atvažiuojam, tai ateidavo net prie vieškelio pasitikti. Buvom labai laukiami.

Daug metų gyvenat kartu. Paaiškinkit, kas yra vyro ir moters meilė?

Albina: Meilė – tai abiejų sutarimas. Jei vienas kaprizus rodo, kitas turi nusileist. Kitą kartą kitas turi paklausyt. Jei abu vienu metu kaprizus rodys, tai nieko nebus. Labai svarbu mokėti pyktis: pasakai, kas nepatinka, apsisuki ir pamiršti. Pykčio ilgai nelaikom. „Nekalbadienių“ pas mus nebuvo. Dėl šeimos biudžeto irgi kartu tarėmės: ką pirkti, kam pataupyti. Ilgainiui net mąstyt panašiai pradėjome: aš ką nors sugalvoju, žiūrėk, jis jau apie tai pradeda kalbėti. Ir žiūrime vienas į kitą, kaip taip atsitiko.

Manau, kad meilei kenkia pavydas. Mes nepavydėjom vienas kitam, o pasitikėjom. Pavyzdžiui, einam ar į vestuves, ar į kokį balių, tai nebūnam abu visą laiką susikibę. Mėgom su kitais svečiais pašokt, ir vyrų dėmesio man netrūko. Bet baigias balius – mes abu vėl susieinam, už parankių ir namo. Jokio pavydo nebuvo: nei aš jam, nei jis man.

Kuo maitinti meilę, kad ji gyvuotų 40 metų?

Kazys: Svarbu pasitikėti vienam kitu ir rūpintis šeima. Darbo pabaigoj aš jau galvoju apie namus ir šeimą: kaip vaikams sekėsi, ką grįžęs veiksiu.

Albina: Darbus irgi buvom pasidalinę: Kazys po darbo dar eidavo papildomai uždarbiauti. Pinigų reikėjo. Stengdavausi, kad namai būtų švarūs, jaukūs, skaniai valgyti gamindavau: dirbo fizinį darbą, išalkdavo. Norėdavau, kad grįžęs su vaikais pažaistų. Abu berniukai, reikėjo tėvo dėmesio. 

O romantika: kokia ji buvo?

Kazys: Seksas gali būti be meilės, o meilė gali būti be sekso. Todėl pirmoje vietoje yra sutarimas. O romantika tai žvakės, gėlės, šventės, kad ir vardadienis, gimtadienis, santuokos metinės, Kovo 8-oji, kitos. Stengiausi mylimąją nudžiuginti mielom dovanom.

Mėgdavom ir kur nors išeiti, pvz., į restoraną, išvažiuodavom į gamtą. Bendravom su broliais ir seserim, su jais dažnai puotaudavom. Svarbu, kad būtų įdomu gyventi.

Meilė  turi būti tyra, švelni, žinoma, ir romantiška. Reikia nepamiršti apsikabinti, pasibučiuoti. Mes daug bučiuodavomės. Ne tik su žmona, bet ir vaikus mokėm: ryte, vakare, grįžus iš mokyklos visą laiką bučinukai mamai, tėčiui. Atrodo, tai mažmožis, bet labai svarbus. Taip pat vienas kitą vadindavom mažybiniais vardais, katinėliais, saulytėm. Malonu, kai girdi mielus žodžius.

Nuo ko priklauso meilės stiprumas ir ilgalaikiškumas?

Albina: Nuo tarpusavio supratimo, užuojautos. Jei žmonės vienas kito nesupranta, meilės nebus.

Kaip vienam kitą suprasti? Ar reikią  ką nors daryti ar sakyti, kad jaustumeisi suprastas?

Albina: Jei žmogų myli, tai daugelį dalykų supranti be žodžių. Matai, kaip jis jaučiasi, kokios nuotaikos. Tada ir žodžius parenki arba palieki vieną. Nors kartais reikia ir pasakyti – juk žmogus ne viską gali suprasti. 

Pokalbio metu Albina ir Kazys kalbėdami dažnai paima vienas kito ranką, švelniai žvelgia į akis, šypsosi. Pasakojant apie bendrą gyvenimo kelią abiem buvo linksma ir gera. Supratau, jog santuokoje įmanoma gyventi taip, kad kažkada susėdus ir apie ją pasakojant būtų jauku ir džiugu. Greičiausiai, tai ir yra laimė...

Sandra ir Kęstutis susituokę 8 metai. Abiem 32 m. Augina sūnų ir dukrą.

Kaip susipažinote?

Kęstutis: Susipažinome, kai dar buvome mokiniai, mokyklos šokiuose. Bet tada dar vienas kito neįsidėmėjome.

Sandra: Taip. Aš gyvenau Panevėžy, o Kęstutis – Panevėžio rajone. Aš važiuodavau į tą rajoną pas draugę ir kartu eidavome į kultūros namuose vykstančius šokius. Vieną kartą pašokom. Po kelių metų susitikom universitete, vienoje grupėje. Ne iš karto vienas kitą prisiminėme: žinojau, kad  kažkur kažkada buvome susitikę, bet neprisiminiau kur.

Kęstutis: Mūsų meilė nebuvo iš pirmo žvilgsnio. Ji atsirado pamažu, vis labiau vienas kitą pažįstant. Išauginom tokią, kad atsirado poreikis kurti šeimą ir kartu auginti vaikus. 

Kuo vienas kitą sužavėjote?

Kęstutis: Sandra – supratinga moteris. Mūsų bendravimas buvo šiltas, tai padėjo užgimti meilei.

Sandra: Pradžioj man Kęstutis atrodė per daug kruopštus ir smulkmeniškas. Jis viską apskaičiuodavo. Labai brangino savo laiką: pabūna paskaitoj ir kažkur dingsta. Studentai būriuodavosi koridoriuje, bendraudavo, o jis ne.

Tačiau Tave jo toks elgesys sudomino?

Sandra: Taip. Jis buvo labai stropus, su akiniais. Tikras „moksliukas“. Atėjo, sudalyvavo paskaitoje, išėjo. Ir pažymiai buvo geriausi. Po kurio laiko prisiminiau, kur jį esu mačiusi. O po poros metų studijų jis pasiūlė kartu savaitgalį važiuoti namo. Aš sutikau.

Pastebėjau, kad Kęstas rūpestingas, laikosi žodžio. Pavyzdžiui, pasako, kurią  valandą atvažiuos, ir atvažiuoja. Arba, jei užtrunka, tuoj skambina, pasako, kad vėluos. Kai pradėjom kartu važinėti, tai ir draugystė pradėjo tvirtėti. Tai mirkteli kada, tai šypteli. Žodžiu, pradėjo merginti. O po pusės metų pasipiršo.

Kęstai, kaip sugalvojai, kad Sandrai reikia pasiūlyti kartu važiuoti namo? Juk porą metų važinėjote atskirai.

Kęstutis: Trečiame kurse sumažėjo srautinių paskaitų, kai auditorijoje būdavo apie 100 studentų. Daugiau būdavo laboratorinių, kur susirinkdavo tik grupė. Pradėjau labiau su visais bendrauti. Tada Sandrai pasiūliau kartu važiuoti namo. Žinojau, kad ji važiuoja autobusu, man nesunku buvo ją pavežti.

Tiesiog iš geraširdiškumo?

Kęstutis: Taip. Juk sakiau, kad mūsų meilė augo pamažu.

Bet pasipiršti suskubai?

Kęstutis: Taip sugalvojau, taip padariau. 

Sandra: Tačiau buvo labai įspūdinga... Tą dieną mes važiavome į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą. Jis elgėsi kaip įprastai, nejaučiau, kad ruošia tokią staigmeną. Apie piršlybas minčių nebuvo, nes apie santuoką nebuvom net kalbėję. Nepastebėjau, kad joms ruoštųsi. Juolab grįžom ne vieni, kartu su svečiais, prie kurių jis man padarė tokią staigmeną, kurią visą gyvenimą prisiminsiu. 

Kęstutis: O aš ruošiausi. Juk pati pastebėjai, kad viską apgalvoju.

Sandra: Iš tikrųjų iki šiol nežinau, kodėl jis taip greitai sugalvojo pasipiršti.

Kęstutis: Manau, kad toks jau esu: nusprendžiu ir padarau. Kam laiką tempti?

Kaip vyko piršlybos?

Sandra: Mes buvom nupirkę svečiams dovanėlę. Įteikėm ją. Paskui Kęstutis paėmė „Rafaelo“ dėžutę ir padovanojo man. Aš tą dėžutę pradariau ir pavaišinau visus saldainiais. Padaviau vienam, tas įkišo ranką. Žiūriu, tokią juokingą miną nutaisė. Tada kitam. Na, ir aš paėmiau saldainį nuo viršaus. O vienas iš svečių sako: „Tu ten iš giliau saldainį paimk.“ Aš tik čiupt – kad ten ne saldainis. Ištraukiu gražią dėžutę. Atidarau, o ten – žiedelis. Labai sutrikau. Kęstas, kaip senais laikais, priklaupė ant kelio ir paklausė: „Ar nori tapti mano sužadėtine?“ Aš pagalvojau: „O kodėl gi ne?“ Ir atsakiau: „Taip.“ Dar ilgai negalėjau atsitokėti. Žiedelis buvo nuostabus, vienetinis juvelyro darbas, man kaip tik, nors Kęstas niekada neklausė, kokio dydžio žiedus nešioju.

Girdžiu, kad Kęstas – romantikas, moka nustebinti. Kuo dabar maitinat savo meilę?

Kęstutis: Manau, labai svarbu suplanuoti laiką taip, kad per metus nors kiek laiko sutuoktiniai praleistų dviese. Mes kasmet planuojame tokį laiką. Kartais tai būna kelionės į užsienį. Šiemet Valentino savaitgalį praleidome Druskininkuose. Džiaugiuosi, kad tuo laiku mums pagelbėja tėvai – pagloboja mūsų vaikus. Sandra stengiuosi rūpintis kiekvieną dieną: kartu tvarkomės namuose. Kartais palepinu maloniom staigmenom: puodeliu kavos į lovą, gėle be jokios progos ir panašiai.

Sandra: Šeimos tradicija – šventiniai pietūs sekmadienį. Ilgiau užsibūnu virtuvėje, gamindama tai, ką Kęstas mėgsta. Atrodo, tai smulkmenos, bet labai malonios, parodančios, koks esi svarbus.

Manau, svarbu susiorganizuoti „pasimatymus“: nueiti kartu į kiną, atsigerti kavinėj kavos, pasišnekučiuoti. Trumpam atitrūkstam nuo kasdienių rūpesčių ir matom daugiau spalvų bei atspalvių.

Ką  svarbaus suvokėte per aštuonerius santuokos metus?

Sandra: Man svarbus buvo suvokimas, kad pasaulis sukasi ne tik apie mane. Kęstas yra dėmesingas, aš jam stengiuosi atsidėkoti tuo pačiu. Svarbu neužsisukti rutinoj.

Kęstutis: Manau, svarbu įsiklausyti ir suprasti vienam kitą. 

Ar abiejuose interviu perskaitėte pasikartojančių  minčių? Jų tikrai buvo. Jei ieškote amžinos meilės recepto, perskaitykite šį straipsnį dar kartą.
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
124
2010-05-03 09:39:25
meile neegzistuoja, nebent trumpalaikis proto uztemimas, o po to jau nuo sazines priklauso - busi ar iseisi.