• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Moterys, kurios gyvena vienos  4 

Autorius: Liepa Butkutė, Aš ir psichologija
2010-05-17 13:00:00

Moterys, kurios gyvena vienos
jupiterimages. com nuotr.

Apie „socialiai raumeningas“, praeities nesėkmes puoselėjančias, bijančias pakartoti tėvų istoriją ir brandžiai vienatvę pasirinkusias. Apie gyvenimą, kaip protesto reakciją, pasimatymus su menu, smelkiantį ilgesį ir buvimą atvirai savo patyrimui... dabar. 

Apie moteris, kurios gyvena vienos, šnekuosi su psichologijos mokslų daktare, psichoterapeute Vitalija Lepeškiene.

Koks gi tas gyvenimo vienai reiškinys?

Vien jau tai, kad šis klausimas kyla, lyg verčia moteris teisintis dėl savo pasirinkimo. Tai atspindi bendrą požiūrį, kad gyventi vienai – neįprasta.

Gali atrodyti, kad be vyro gyvenanti moteris tarsi meta iššūkį visuomenei, kažką demonstruoja. Priimta manyti, jog natūralu norėti ištekėti, norėti turėti vaikų. Ir jeigu tokių norų nėra, tada jau lyg reikia pasiteisinti. Tačiau kodėl šiuolaikinis žmogus turėtų teisintis dėl kitokio nei daugumos gyvenimo būdo?

Be jokios abejonės, visuomenės požiūris į vienišas moteris liberalėja, bet tai, kad tokia tema šiandien kalbamės, dar byloja ir ką kita. Juk mes nenagrinėjame klausimo, kodėl moterys išteka ir gimdo vaikus. Normos (jei suprantame jas kaip tai, kas būdinga daugumai) suponuoja tam tikrą gyvenimo būdą.

Vadinasi, tokioms moterims nėra labai paprasta gyventi. Jei nepatogus klausimas „kodėl gyveni viena?“ tiesiogiai ir neužduodamas, jis tvyro ore daugybėje situacijų. Ir moteriai tai gali būti kasdienis iššūkis.

Per sąlyčio taškus su visuomene mus pasiekia nuostata, kad tik ištekėjusios ir vaikus gimdančios moters gyvenimas gali būti prasmingas. Tokia nuostata slepia žinią, kad prasmė gali egzistuoti objektyviai ir kažkas už mus gali žinoti, kas yra prasminga, tarsi prasmė nebūtų visiškai subjektyvus išgyvenimas... 

Papasakokite apie moterų, kurios nusprendžia gyventi vienos, pasirinkimo motyvus.

Iš  šalies sunku pasakyti, ar tai sąmoningas pasirinkimas. Jeigu taip – kada, kuriame gyvenimo etape ir kokiomis aplinkybėmis tas sprendimas priimamas?

Jei mergaitė augo nedarnioje šeimoje, pavyzdžiui, kur tėvas nepagarbiai elgėsi su motina, formuojasi ypatingas santykis su gyvenimu. Trumpai tariant, iš vaikystės namų išsinešama nuostata, kad vyrai yra skriaudėjai, o moterys – aukos. Tokia moteris nenori kartoti nesėkmingos savo tėvų istorijos ir renkasi gyventi viena, bet vargu ar tai galima vadinti laisvu pasirinkimu, juk jame labai daug nevilties ir baimės. Iš dviejų blogybių ji renkasi mažesnę: vienai gyventi nesmagu, bet jau santuokoje – tikras vargas...

 Mes visi turime vaikystės patirtį. Pavyzdžiui, šeima, kurioje augo, galėjo būti ir darni, bet mergaitei krito į akis finansinė motinos priklausomybė nuo tėvo. Sprendimas nebūti tokiai, kaip mamai, yra protesto reakcija, ji tarsi galinga švytuoklė didele amplitude mosteli į priešingą pusę ir lemia visą gyvenimo liniją. Taigi, moterys labai sąmoningai siekia užsitikrinti tvirtą materialinį pagrindą po kojomis, renkasi karjerą, o santuoką tarsi atideda. Kartais tokios moterys lyg atitoksta, bet tai įvyksta jau santykinai vėlai – apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus. Jos labai vertinamos darbe, yra apsirūpinusios nuosavu būstu, moka savarankiškai atostogauti, turi draugų ratą, bet štai ateina ilgesys... Intymaus santykio ilgesys. Sveikas protas sako, kad maža vilties sukurti kokybiškus, patenkinančius santykius, šeimą, o biologinis laikrodis tiksi artindamas dieną, kai bus per vėlu planuoti vaikų gimdymą ir auginimą.

 Žinoma, pasinėrimas į karjerą gali būti ir gyvenimo vienai pasekmė. Darbas tampa priebėga, nes pasirodo, jog daugiau nieko ir nėra – nėra erdvės savo laikui, energijai, gebėjimams panaudoti. O darbe galima save realizuoti, būti gerbiamai, atskleisti savo talentus.

Man neteko sutikti moterų, kurios, kalbėdamos apie šeimos, ilgalaikių santykių kūrimą, vartotų sąvoką „bijau įsipareigoti“. Greičiau jos sako „nesu pakankamai tam subrendusi“. Tiesa, sutikau keletą itin brandžių moterų, kurios puikiai įsisąmoninusios savo poreikius ir jais grindžia pasirinkimus: nesutikusios tinkamo žmogaus nusprendžia gyventi vienos, nes joms netinka gyventi kartu tik tam, kad gyventų...

Pasišnekėkime apie psichoterapeuto susitikimą su moterimi, kuri gyvena viena. Apie ką kalbate?

Nė viena nesako, jog nori ištekėti. Kalba sukasi apie nemokėjimą užmegzti ilgalaikių santykių. Kalbamės, kaip tas nemokėjimas pasireiškia – nemokėti galima skirtingai. Per šį aspektą prieinama prie įvairių dalykų – ne tik ankstyvosios patirties šeimoje, bet ir pirmųjų meilės istorijų, išdavysčių, kurios šmėžuoja kaip grėsmingi šešėliai naujo intymaus ryšio fone. Išryškėja moters nuostata „kai tikrai suartėsiu, būsiu labai skaudžiai išduota“.

Kartais išsigrynina žema moters savivertė. Pirmoji nesėkmė apibendrinama: jei man nepasisekė su šiuo vyru, vadinasi, nepasiseks su jokiu. Tokios moters elgesį motyvuoja baimė ir neviltis, ji sako „jis sugriovė mano gyvenimą“, nors skausmingus santykius patyrė tik dvidešimties. Vyrauja įsijautimas į aukos vaidmenį, senų nuoskaudų puoselėjimas tampa gyvenimo ašimi. Tada peržiūrime nuostatas: kas už jų slypi, kiek dar ilgai ketinama jas puoselėti ir leisti reguliuoti gyvenimą? Moteris mokosi, ieško jėgų pasakyti „ne“ destruktyviam požiūriui į save ir kitus.

Dažnai išryškėja patirčių sintezė. Pavyzdžiui, vaikystėje tėvas su mama elgėsi nepagarbiai, o jaunystėje moteris patyrė nelaimingą meilę, išdavystę. Tokių patirčių suformuotas vyro stereotipas neleidžia moteriai būti atvirai savo patyrimui dabar. Vadinasi, neįmanoma pastebėti maloniai besišypsančio bendradarbio...

 Pasitaiko atvejų, kai motinos, vedinos gerų norų ir skaudžios savo pačių patirties, įteigia dukroms, kad šeimos gyvenimas – neišvengiamas jungas: „Gyvenk viena, kitaip kentėsi.“ Itin žlugdančios, sukaustančios situacijos, kai moteris atsiduria tarp prieštaringų nuostatų kaip tarp dviejų ugnių. Viena vertus, iš mamos perimama nuostata, kad vyrai yra skriaudėjai (išnaudotojai, mulkiai), kita vertus, visuomenėje tebedominuoja nuostata, jog apskritai moteris yra ko nors verta tik ištekėjusi, tapusi mama. Ir tada tenka rinktis: ar gyventi su mulkiu, ar gyventi „neprasmingai“.

Psichoterapija padeda peržvelgi, įsisąmoninti, apsvarstyti mus įrėminančias nuostatas ir atsisakyti tų, kurios riboja saviraišką, laisvę pasirinkti, giliųjų poreikių patenkinimą.

Bet ar laimė gali būti pasiekiama, jei gyvenimą  taip smarkiai veikia protesto reakcija, baimė nepakartoti tėvų istorijos ir panašūs dalykai?

Aš  manau, kad ne, nes maištininko pasirinkimas iš tiesų nėra visiškai laisvas. Sakyčiau, pasirinkimas yra tikrai laisvas, kai tikrai suvokiamas savo poreikis, atsakoma sau į klausimą, ko man, kaip žmogui, iš tiesų reikia, kaip aš noriu įprasminti savo gyvenimą. Jei renkamasi šitaip, pasirinkimas yra subrandintas. Kai renkamasi bijant pakartoti tėvų istoriją, pilnatvė retai išgyvenama. 
 
Pavyzdžiui, augančios mergaitės akimis, mama nuobodžiai gyveno tarp puodų ir vystyklų, tad dukra renkasi priešingą polių – būti „laisvai nuo namų“: ji siekia finansinės nepriklausomybės, sėdėti prie įmonės ar galingo automobilio vairo. Toks pasirinkimas negali suteikti pilnatvės ne dėl to, kad kraštutinumai apskritai jos neatneša, bet dėl to, kad tas polius pasirenkamas kaip protesto reakcija, o ne gilus atsakas į tai, ko iš tiesų aš noriu.

Laimė  – tai gero gyvenimo šalutinis produktas. Kai žmogus gyvena taip, kaip nori, darnoje su savimi ir aplinka, remdamasis savo vertybėmis, laimė ateina savaime. Galų gale, laimė yra akimirkos, kurių negalima pagauti, užkonservuoti ir turėti visam laikui. 

Yra ir kita medalio pusė: tėvai puoselėja viltį patirti laimę būdami seneliai...

Labai gerai suprantu, ką reiškia noras turėti anūkų, bet mūsų vaikai neprivalo padaryti mūsų laimingų. Išreikštame tėvų nore tapti seneliais yra didelė manipuliacijos grėsmė. Suaugusiems vaikams labai svarbu išmokti nuo to atsiriboti, o tėvams – savo norais neįpareigoti vaikų. Kitaip situacija apsunksta, spaudimas didėja: kai ir taip slegia neišnaudota galimybė mylėti, dar yra nelaimingi, seneliais netapę tėvai...

O koks susitikimas nustebino Jus pačią?

Galima pamanyti, jog tai atvejis iš viduramžių. Šeimoje, kurioje augo dvi mergaitės, buvo deklaruojama, kad viena dukra išteka, o kita – karšina tėvus. Tarsi ištekėti ir rūpintis tėvais – neįmanoma. Jaunėlė sukūrė gražią šeimą, o su vyresniąja susipažinome psichoterapijoje...

Pasišnekėkime apie moterų, kurios gyvena vienos, galimybes realizuoti moteriškumą ir motiniškumą.

Priimta manyti, kad tikroji moteriškumo išraiška – motinystė. Taip, ji svarbi, bet ne vienintelė. Neturėti vaikų dažnai būna skausminga, todėl moterys, kurios gyvena vienos, kartais nuoširdžiai tampa gerosiomis giminės tetomis. Antra vertus, moteriškumas – subjektyvi jausena. Labai smagu girdėti, kad moteris jaučiasi moteriška nepaisydama visuomenės tikinimo, jog moteriška tampama vyro dėka, būnant greta vyro, gimdant vaikus. 2007 metais pasirodė E. Gilbert pasaulinis bestseleris „Valgyk, melskis, mylėk“. Knyga prasideda epizodu, kai santuokoje (ir baimėje pastoti) gyvenanti moteris supranta, jog nenori turėti vaikų... Po skausmingų skyrybų prasideda jos kelionė po pasaulį ir pačią save, dvasinio augimo, savižinos procesas, moteriškumo atsiskleidimas.

 Galinga moteriškumo raiška – tai kūryba. Pastebiu, kad moterys, kurios dirba kūrybinį darbą ar kuria laisvalaikiu, jaučia kur kas didesnį pasitenkinimą gyvenimu. Brandžiausios, savo poreikius gerai įsisąmoninusios moterys susitinka su menu pačia giliausia prasme. Menas joms yra ta sritis, kuri užtikrina dvasinių poreikių patenkinimą.

Ar vis dar egzistuoja epitetas „senmergė“?

Aš  manau, kad senmergė – tai ne statusas, o psichologinė  kategorija. Tai epitetas, kuris kyla iš santykio su pasauliu. Juk yra ir ištekėjusių „senmergių“...

Su kokiais sunkumais susiduria moterys, kurios nebenori gyventi vienos?

Tuos sunkumus gali lemti ir labai praktiškos aplinkybės: o kurgi tie vyrai, laukiantys keturiasdešimtmečių nuotakų? Statistika negailestinga: Lietuvoje 100 vyrų tenka 115 moterų. Kuo žmonės vyresni, tuo ši disproporcija didėja. Vienišumo tendencija yra bendra. Ir sunku pasakyti, kiek tai lemia psichologiniai dalykai, nuostatos, kiek ekonominės priežastys – juk šiandien moteris gali pragyventi viena. Kitas aspektas – ilgai kurta gyvenimo tvarka, nusistovėjimas, kuris tampa brangus. Tokiems žmonėms „nusigludinti kampus“ iš tiesų sunkiau nei nuo jaunystės besimokantiems gyventi dviese.

Ar moteris patiria baimę pasenti vienai ir apie ką byloja jos ilgesys?

Mano pastebėjimu, baimė pasenti vienai iki 40-ies neišryškėja – skausmas ir ilgesys yra dėl dabarties. Pačia bendriausia prasme ilgimasi artumo, ryšio, šilumos, tokio santykio, kai esi pati svarbiausia, reikalinga dėl savo dvasinio turinio. Tai noras dalintis gyvenimu: gyventi ne lygiagrečiai, o giliu „mes“ pajautimu. 

Moterys renkasi gyventi vienos, nes:

Turi skausmingos patirties praeityje, todėl vengia santykių 21%
Turi sunkų  charakterį, todėl negali susirasti ilgalaikio gyvenimo partnerio 20%
Yra karjeristės 2%
Bijo santykių, įsipareigojimų, meilės 5%
Laiko vyrus prastesniais už save 2%
Laisvė  joms svarbiau už šeimą ir įsipareigojimus 3%
Jų lūkesčiai vyrų ir santykių atžvilgiu per dideli 25%
Puikiai realizuoja savo moterišką prigimtį ir kitose gyvenimo srityse 23%
 
Apklausos, atliktos www.asirpsichologija.lt rezultatai
 

Jei atvirai, gyvenant vienai trūksta tik sekso. Žinoma, norisi artimo žmogaus, pojūčio, kad vienas kitam esame atrama, bet juk to niekada nepatyriau net būnant dviese. Šiandien esu moteris, kuri gyvena viena, ir matau tik šio pasirinkimo privalumus. Aš esu laisva.

Vaiva, 35 m. 

Pasirinkau gyventi viena, nes bijau kurti šeimą, bijau per arti prisileisti kitą žmogų, o ir mylimo žmogaus šiuo metu nėra. Netikiu atsikalbinėjimais, kad darant karjerą tiesiog nelieka laiko meilei. Ši taisyklė galioja tik tikriems karjeristams egoistams, kuriems, be savęs, daugiau nieko nereikia. Visiems kitiems reikia, tik gal sunku tai pripažinti.

Lina, 33 m.

Būti moterimi, kuri gyvena viena, – tai laimė su niekuo nesiskaityti. Tai daugiau laiko sau: ir karjerai, ir poilsiui. Man gyventi vienai – tai meilės sau išraiška. Daryti ką nori ir kada nori, kaip ir bet kuri laisvė, yra didelė laimė, tačiau taip pat ir atsakomybė.

Laikas ir erdvė – būtinos sąlygos moteriškumui, todėl galiu teigti, kad gyvenimas vienumoje kaip tik šiek tiek geriau atskleidė mane kaip moterį.

Gabija, 29 m.
 
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
valymo priemonės internetu
2010-05-18 22:02:00
valymo priemonės internetu
http://valymopriemones.info/
dont believe
2010-05-17 16:10:59
prisirisimas, bet kiek tame yra artumo, cia va klausimas. Patogumas dar nera artumas, zmones ir nemyledami vienas kito gali pragyvent 30 metu kartu ir buti tolimi tolimi net viena lova dalindamiesi.
Pati neisgyvenau tiek metu, bet su dabartiniu draugu sieja tik bendrai pirktas butas, kazkoks patogumo jausmas, o vis tiek esu (jis turbut irgi) vienisa, gal net vienisesne uz tas, kurios yra vienos.
Andrius
2010-05-17 15:52:25
Nu aisku cia perdeta, bet esme yra, kad buna. Pvz kaip kad sakai, santykiai trunka 30 metu ir staiga sakykim vienam prireikia isvykt. Tai atsiranda toks tustumo jausmas. Ir kuo ilgiu reikia but vienam tuo jis stipreja. Ir atrodo, kad ir kokia bebutu mergina ar moteris aplink, vistiek ne tas, kaip tavoji. Nes viskas nuslifuota: nereikia sakyt kiek deti cukraus ir arbata ir pan. :)
Taigi, believe it, or not, jei imsim tik pacia bendriausia prasme artumas egzistuoja. Ir sito vienos kur buna ilgisi. Nors, manau neaisku, del ko ilgisi: ar tikrai nori siltu santykiu, ar paprasciausiai pavydi, kad visi aplink turi, o ji ne.