• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Per daug – nebus niekada!  1 

Autorius: Jolita Zykutė, "Aš ir psichologija"
2009-10-15 08:00:00

Per daug – nebus niekada!
jupiterimages nuotr.

Žmogus nevalgęs gali išgyventi iki 40 dienų, negėręs numirs aštuntą parą. Kiek laiko išgyventume nepatirdami emocinio kontakto su kitu asmeniu, nustatyti sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad nepatenkinus šio poreikio tikrai kenčia kaip kūnas, taip siela.

Žmogaus psichikos tyrėjai sako: meilės, empatijos, emocinio kontakto poreikio neįmanoma patenkinti iki galo. Vadinasi šių dalykų niekada nebus gana – esame kaip stebuklingi ąsočiai: kiek pilsi, tiek tilps. Žmogaus poreikiai – jo asmenybės ir elgesio karkasas, jų tenkinimas – visą gyvenimą trunkanti veikla. Taigi, taip ir gyvename...

Švelnumas gyvybiškai svarbiau nei sterilumas

Kūdikis, patirdamas besąlygišką motinos meilę („mane myli už tai, kad esu“), jos globą, jaučiasi vertingas, gerbiamas, tada jis drąsiau žvelgia į pasaulį, o paaugęs patiria mažiau baimės socialiai bendraudamas, kas leidžia užmegzti daugiau santykių su žmonėmis, ir taip ryšių grandinė tęsiasi.

1935 m. R. A. Spitzas ir K. M. Wolfas atliko tyrimą dvejose JAV kūdikių priežiūros įstaigose, kuriose maitinimas ir priežiūra buvo vienodai geri. Įstaigoje A vaikai buvo atskirti nuo motinų, perkelti į atskiras loveles, prižiūrėtojai tekdavo po septynis vaikus, tad didžiąją dienos dalį su kūdikiu niekas nebendraudavo, o įstaigoje B kūdikius prižiūrėjo, maitino jų motinos. Rezultatas sukrečiantis: per dvejus metus įstaigoje, kurioje vaikams trūko bendravimo su žmonėmis, mirė 37 proc. kūdikių, o kitoje – tik vienas vaikas iš 122. Kaip matome, įžangoje pateikta užuomina apie emocinio kontakto ir mirties santykį nėra laužtas iš piršto prasimanymas, skirtas pritraukti mūsų dėmesį.

JAV psichologo H. M. Skeelso stebėjimai taip pat verčia susimąstyti: kūdikių namuose trūko vietos, tad grupę vaikų, kurie buvo protiškai atsilikę, perkėlė į turinčiųjų psichinę negalią pensioną. Čia vyresnės mergaitės gavo savo globon po kūdikį, kurį turėjo nuolat prižiūrėti, maitinti, nešioti. Po 4 metų patikrinus vaikų intelekto koeficientą (IQ), paaiškėjo, kad jis pakilo 32 balais, kai pradinėje įstaigoje likusių protiškai sveikų vaikų IQ sumažėjo 21 balu. Patyrinėjus abiejų grupių vaikų likimus per 21 m., paaiškėjo, jog vaikystėje nuolatinį emocinį kontaktą patyrusieji buvo pilnaverčiai visuomenės nariai, didžioji dauguma baigė vidurinę mokyklą, trečdalis – koledžą, o pradinės protiškai sveikų vaikų grupės narių gyvenimas nesusiklostė: mokykloje daugelis jų mokėsi itin prastai, gyveno iš valstybės pašalpos, atsidūrė kalėjime, sirgo alkoholizmu ar turėjo kitų sudėtingų psichologinių problemų. Ilga kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, skelbia rytiečių patarlė. Akivaizdu, jog didelės problemos taip pat prasideda nuo pirmo žingsnio – emocinio kontakto kūdikystėje ir vaikystėje trūkumas turi įtakos visam gyvenimui.

Kodėl nepaliekame savo skriaudikų

Prisirišimo, meilės poreikis itin didelis. Jei jį suvoktume ir sau pripažintume, mūsų poelgiai ir gyvenimas mums patiems taptų daug aiškesni. Amerikiečių psichologas Harry Harlow atliko eksperimentą su beždžionių kūdikiais: juos atskyrė nuo motinos, o narve buvo įrengtas mamos pakaitalas – lėlė iš audinio su įtaisyta lempa viduje (tai šildė) ir su pieno buteliuku maitinti. Beždžionėlės prisirišdavo prie tokios „mamos“, nuolat prie jos glaudėsi. Kartais  „mama“ elgdavosi žiauriai – staiga pradėdavo kaišioti aštrius virbus jais sužeisdama ar pūsti stiprią šalto oro srovę, kuri nublokšdavo beždžionėles į narvo kampus. Tačiau vos „mamai“ nurimus, beždžioniukai tarsi viską pamiršę eidavo prie jos ir apsikabindavo. Buvo nustatyta, kad kuo labiau jie buvo skriaudžiami, tuo bejėgiškesni jausdavosi ir tuo labiau jiems reikdavo motinos. Žmogaus elgesys atitinka tokį pat modelį – prisirišimas yra daug svarbiau nei tai, kad palaikai santykius su tikru skriaudiku. Nutraukti tokį ryšį – sunku. Jis rodo meilės (greičiausiai iš vaikystės laikų) badą, baimę prarasti artumą, nors iš šono žvelgiant situacija gali atrodyti nesuvokiama ar net absurdiška.
 
Meilę rodome liesdami

Kalbėdami apie meilę, emocinį kontaktą su kūdikiu, atminkime, kad turime galvoje ne tik jausmus, žodžius, bet ir prisilietimus! XX a. pirmoje pusėje, kai gydytojai buvo susirūpinę dideliu kūdikių mirtingumu globos įstaigose ir kai JAV pradėjo plisti duomenys dėl emocinio kontakto poreikio, vienas iš rūpestingų gydytojų vietoje užrašo „Dukart su muilu nusiplaukite rankas prieš eidami į šią vietą“, pakabino kitą šūkį „Nevaikščiokite po palatą nepaėmęs bent vieno vaiko ant rankų“.

Visgi absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų yra užauginti vadovaujantis pamokymu „neimkite vaiko per daug ant rankų – kad nepriprastų, nes paskui turėsite vargo“. Amerikietė Jean Liedloff Pietų Amerikos džiunglėse stebėjo „Yequanos“ genties indėnus, kurių vaikai auga be verksmo. Kodėl? Tai lemia visa to žodžio prasme glaudus fizinis ir emocinis kontaktas – juos nuolat specialioje nešyklėje nešioja motina (vėliau – vyresnis vaikas), jie netgi miega vienoje lovoje su tėvais (patys ją palieka apie antrus savo gyvenimo metus). 1975 metais J. Liedloff savo tyrinėjimus paskelbė knygoje „Continuum Concept“ („Tęstinumo koncepcija“). Tai paskatino sujudimą visame civilizuotame pasaulyje, supurtant vaikų auginimo taisykles – nuolatinis fizinis kontaktas leidžia geriau suprasti vaiko poreikius, iškart į juos reaguoti.

Lietuvoje ši informacija pasirodė žinoma daug vėliau, tačiau ir mūsų šalyje progresyviai mąstančios mamos aktyviai propaguoja „slingą“ – specialiąją nešyklę kūdikiams ir vaikams. Net jeigu užaugote ir savo vaikus užauginote be šios informacijos, žinokite, kad kuo dažniau apkabinti, priglausti, paimti už rankos vaiką (ar kitą jums artimą žmogų, net jei jis – pensinio amžiaus) bus tik į sveikatą, o kūdikius tebeauginantys tėvai tegul nevengia kuo dažniau juos laikyti ant rankų – taip mažasis žmogus patirs jūsų meilę ir rūpestį. To reikia mums visiems.

Prisilietimo svarba mūsų kultūroje taip pat buvo nuvertinta, kad netgi į masažą ilgai žiūrėjome tik kaip į gydomąją procedūrą. Šiandien visuomenė supranta jau ir rekreacinę masažo funkciją, kalbama apie masažą kaip puikų būdą atsikratyti įtampos ir streso, net sau nedrįstame prisipažinti, jog kartais kūnui norisi tiesiog švelnumo, glostymo. Beje, jei paieškosite sėkmingo seksualinio gyvenimo patarimų žurnaluose, pamatysite, kad intymiuose santykiuose vyro ir moters masažas vienas kitam vis dar minimas kaip egzotiškas potyris!

Geriausi žmogaus draugai

Mokslininkai, pripažindami žmogaus emocinio kontakto poreikį, reaguoja į tai itin moderniais sprendimais – štai šių metų vasaros pradžioje vienoje iš JAV ligoninių buvo pristatytas robotas dinozauriukas. Jis reaguoja į paciento emocijas judesiais ar mirksėdamas lemputėmis, jį galima glostyti. Stebėjimai parodė, kad su tokiu keturkoju draugu bendraujantys pacientai sveiksta greičiau, lavina raumenis ir ne taip liūdi be namuose paliktų tikrų šuniukų ar kačiukų.

Taip palietėme dar vieną temą – keturkojai (sparnuoti, uodeguoti ir t. t.) draugai. Ar kada mąstėte, kad frazė „šuo – geriausias žmogaus draugas“ slepia žmonijos tragediją (kaip elgiamės vienas su kitu, jei akcentuojamas ne žmonių tarpusavio ryšys?), nors galbūt slypi ir kita prasmė – išsigelbėjimas. Žmonių emociniams tarpusavio santykiams randamas pakaitalas, kuris gelbsti  nuo liūdesio, jausmo, kad esi nereikalingas ir nemylimas, yra proga išreikšti savo prisirišimą, globą, tenkinti prisilietimo poreikį.

Emocijos gydo ir sargdina

Ar nustebote, kad judantis metalo gabalas su laideliais ir blykčiojančiomis lemputėmis sugeba pakelti pacientui nuotaiką, taip pagerindamas jo sveikatos būklę? Vėl nuvertinote emocijų, kylančių bendravimo metu, svarbą. Kažkodėl vis pamirštame, kad ir pozityvios, ir negatyvios emocijos daro tiesioginę įtaką mūsų kūnui.

Rusų mokslininkas Piotras Anochinas (legendinio sąlyginių refleksų atradėjo I. Pavlovo mokinys) jau kadaise įrodė, jog emocija – tai ne tik psichinis išgyvenimas. Ją sudaro trys komponentai: psichinis, raumeninis ir somatinis (vidaus organų). Šiuolaikinio civilizuoto žmogaus problema ta, kad jis, slopindamas negatyvias emocijas, pvz., pyktį, sugebės užgniaužti barnių žodžius, tačiau emocija toliau reikšis kitais dviem lygiais (raumeniniu ir somatiniu). Raumenys įsitemps, signalizuodami sąmonei, jog vyksta gynyba arba puolimas, o sąmonė suras paaiškinimą, koks pavojus kilo, pasitelkdama kokią baimę, nerimą. Tai dar labiau paskatins raumenų įtampą. Ratas užsidaro ir kartojasi, o neigiamos pasekmės mūsų sveikatai vis didėja. Visą šį procesą puikiai išdėstė šiuolaikinis rusų psichoterapeutas Andrejus Kurpatovas knygoje „Laimė tavo rankose“.

Jis sufleruoja, kaip nutraukti tokį užburtą ciklą: reikėtų įsisąmoninti vykstantį procesą, tada įvertinti, ar tikrai pagrįstas nerimas arba pyktis. Pripažinus savo emocinę būseną, įmanoma su ja susitvarkyti. Galima mokytis nuraminti savo neigiamų emocijų sukeltas audras, nors tikriausiai geriausia būtų kuo dažniau patirti pozityvias emocijas (būtent tai ir turi galvoje daktarai, rekomenduodami daugiau ilsėtis, nesinervinti, vengti streso). Kaip padaryti, kad gyvenime būtų daugiau pozityvių emocijų, ir kaip negatyvias emocijas pakeisti į pozityvias? Paslaptis paprasta – keiskite požiūrį į vykstančią situaciją. Juk jeigu įsigilintume, tai gyvenime ne tiek jau daug „aštrių kampų“. Žinoma, mes pykstame, džiaugiamės dėl daugelio dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso (atleido iš darbo, nes krizė; laimėjau loterijoje). Visgi yra sričių, kurias valdome mes patys, pavyzdžiui, mūsų bendravimas. Jo kokybė. Jo trūkumas.

Kodėl vengiame mylėti?

„Kuo sudėtingesni buvo mūsų santykiai vaikystėje, tuo labiau esame linkę baimintis intymumo“, – teigia kanadiečių psichoterapeutas Yves Dalpé, užsiimantis šeimų ir porų terapija. Jis sukūrė baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis: baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimė išgyventi gėdą, baimė būti atstumtam ir paliktam, baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam. Tuo jis aiškina daugelį meilės abejonių, santuokos frustracijų, kurios gali išprovokuoti neištikimybę, tačiau kalbant apskritai šis baimių penketukas, jį suvokus ir apmąsčius, t. y. įsisąmoninus, galbūt paaiškins artimo kontakto su kitais žmonėmis vengimo priežastis.
 
Tarpusavio santykiai turi poveikio sveikatai

Kai kurie mokslininkai santuokinį ryšį dėl itin stipraus sutuoktinių prisirišimo vienas prie kito lygina netgi su motinos ir kūdikio ryšiu. Daugkartiniais tyrimais įrodyta, kad susituokusieji vidutiniškai gyvena ilgiau nei viengungiai, našliai ir išsiskyrusieji.

Artimumo stoką jaučiantys žmonės dažniau patenka į avarijas, labiau rizikuoja susirgti, jie sunkiau pakelia vienatvės jausmą, turi daugiau psichologinių problemų. Žinoma, sutuoktiniai irgi kenčia – jų tarpusavio konfliktai daro žalingą poveikį sveikatai, nes silpnina imuninę sistemą. 80 procentų mūsų prastos nuotaikos priežastis – asmeniniai konfliktai. Ši statistika gal kiek vargina, tačiau analizuojant ją galima suvokti vieną – mūsų tarpusavio santykių kokybė (myliu ir nemyliu, draugauju ir nedraugauju) tiesiogiai veikia mūsų fizinę ir emocinę sveikatą. Tai galioja įvairiausiems santykiams: vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų, draugo ir draugės ir t. t. Matydami emocinio kontakto poreikio svarbą, turėtume prisiminti, kad esame ne tik tie, kurie ima, bet ir tie, kurie duoda!

„Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“, – skelbė šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams. Ar dažnai jį prisimename? Juk jame jau prieš du tūkstančius metų užšifruotu būdu buvo pasakyta žmogaus gyvenimo esmė – mylėkite!

Tad ar šis straipsnis, skrupulingai įrodinėjantis priežasties ir pasekmės ryšius tarp mūsų poreikio būti mylimam, pačiam mylėti, prisirišti, jausti artumą ir mūsų fizinės bei psichinės sveikatos, gyvenimo kokybės, bus paveikus? Ar jis sugebės pakeisti bent vieną iš mūsų? Ar tikrai vertėjo jį rašyti? Juk viską mes žinojome ir taip. Tik kodėl apie tai nuolat pamirštame?
 

Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
simona
2009-10-15 09:32:15
geras straipsnis.... Taip uzsimaniau ka nors apkabinti:)))).. Jo, zmogui reikia zmogaus. Neisgyvenciau vienatveje...