• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Knygos “Guodėja” recenzija

Autorius: Kristina Kvetkovskytė
2010-12-04 08:00:00

Knygos “Guodėja” recenzija

Dar viena rožinė nugarėlė mano lentynoje. Juk visos knygos rašomos apie gyvenimą, meilę ir mirtį, taigi rožinė spalva čia kaip ir tiktų... Bet tikėtis „holivudiškos“ romantikos iš Annos Gavaldos būtų tiesiog naivu. Žmogus, užaugęs Paryžiuje, menininkų šeimoje, prasikapstęs visuose įmanomuose menkuose sezoniniuose darbeliuose, tiesiog negali banaliai ir paprastai rašyti apie gyvenimą. Esu mačiusi šios autorės knygas... „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“, „Aš mylėjau“. Prancūziška. Tipiška. Šį kartą susigundžiau. Perskaičiau knygos aprašymą ant nugarėlės ir pamaniau: „Nors viena knyga apie neviltį. Supakuokit man ją. Imu.“

Kaip aš klydau! Ieškojau nevilties, o radau gyvenimą. Iš didžiosios „G“. Pagrindinis romano herojus Šarlis yra pavargęs žmogelis. Jo gyvenimas niekur nejuda. Kaip per tas sustojusias mūsų gyvenimo akimirkas, kurias gyvename ne sau, o kitiems. Nežinau, kaip tiksliai nusakti jo būseną... „Jis tobulai vaidino savo vaidmenį, laikėsi tiesiai, tvirtai gniaužė rankose stalo įrankius, drąsiai ėjo prie tinklo, atsikirtinėjo pokštais ir užuominomis, gūžčiojo pečiais, kai reikėjo, pritarė kitiems, netgi juokėsi tinkamose vietose, bet tylomis nyko, byrėjo ir trūkinėjo.“ Šarlis turi žmoną Loransą, kuri jo jau seniai nebemyli. Bet jis kartais gali pasiguosti savo netikra dukra Matilda. Bet tik kartais. Matote, Šarlis daug keliauja, šiaip yra tikras darboholikas ir per tuos retus pasimatymus papirkinėja Matildą savo sąmojingumu, geru tonu, įdomiomis istorijomis ir gera muzika. Tiesiog mergaitei to maža. Ji paauglė, jai reikia dėmesio... Taigi tokia šeimyniška idilė. Nemylinti žmona, neperprantama dukra. Viskas puiku. Tik tiek, kad Šarlio gyvenimas be viso šito toliau ritasi velniop.

Per eilinį nieko nereiškiantį šeimos susitikimą Šarlis savo tėvų namuose randa laišką nuo vaikystės draugo. Tipiška? Nepasakyčiau. Visų pirma, Šarlis nekenčia Aleksio. Jie buvo puikiais, tiesiog geriausiais draugais, o dabar vienintelis jausmas juos siejantis, tai greičiau net ne sentimentalumas, o panieka. Bet nukrypstu nuo temos. Antra, laiške tik trys žodžiai. Trečia, mirė Aleksio mama, Anuk Le Men. Ketvirta, viskas apsiverčia aukštyn kojom.  Šarlis kankinasi, kaip koks tipiškas paauglys ieškodamas savo atsakymų, niršdamas ir išgyvendamas savo asmenines tragedijas. Jis tuo metu netgi... nepasakyčiau, kad gyvena. Tai veikiau būsena, kai išgyvenama „replay“ (pakartoti) mygtuko būsena. Ir mano galva, knygoje įvyksta persilaužimas. Kai skaitai ją ir suvoki, jog tau jau nusibodo, bet visgi, kodėl taip įdomu? Nejau negalima greičiau? Greičiau. Greičiau. Atskleiskim viso to prasmę ir esmę.

2 psl.
Puslapis 1 iš 3Kitas


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus