Laimonas Briedis „Vilnius – savas ir svetimas“

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.