• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Šiandien skaitome Gražinos Karaliūnės romaną "Emos sala"  13 

Autorius: Leidykla "Obuolys"
2011-08-17 13:15:00

Šiandien skaitome Gražinos Karaliūnės romaną

Lietuvių autorės, pasirašančios Gražinos Karaliūnės slapyvardžiu, intriguojantis mistinis romanas EMOS SALA pasakoja apie jauną merginą Emą, niekada nemačiusią savo tėvo, paliktą į Airiją išvykusios uždarbiauti motinos ir gyvenančią su skurdžiai besiverčiančia teta. Neišgalėjusi susimokėti už mokslus mergina buvo priversta mesti studijas ir susirasti darbą. Iškentusi pusmetį nesėkmingų paieškų, šimtus darbo pokalbių, neigiamų atsakymų, pažeminimų ir atvirų pasityčiojimų ji pagaliau randa išsvajotąjį darbą. Mergina tampa paslaptingo gražuolio Jorgio sūnaus aukle. Darbo vieta – didingas ežero pakrantėje stūksantis dvaras, gaubiamas ne tik nuolat tvyrančio magiškai tiršto rūko, bet ir tamsių paslapčių bei klampių intrigų, apversiančių Emos gyvenimą aukštyn kojomis...

Ištrauka iš knygos EMOS SALA


Vos prasimerkusi išvydau ryškias mėlynas, žėrinčias akis. Kokios nuostabios, kokios mielos, ilgai lauktos akys! Tai buvo Jorgis.
– Ema, Ema, ką tu su manimi darai? – palietė ranka mano veidą, akyse slypėjo kančia.
– Tu buvai mano kambaryje, – ištariau užkimusiu balsu.
– Tu sapnavai, Ema.
– Tu buvai ir sukandžiojai man lūpas.
– To niekada nebuvo, – tarė jis, o akys lyg pasidengė ledu.
– Tu meluoji, tu visada meluoji! – surikau.
– Tylėk, Ema, tau negalima kalbėti, tuojau atvažiuos gydytojas. Niekada negalvojau, kad esi tokia gera plaukikė – per tokią audrą nuo salos ne bet kas atplauktų.
– Aš neplaukiau, mane plukdė.
– Kas?
Jau išsižiojau norėdama pasakyti, kai pagalvojau, kad manimi niekas nepatikės. Ką pagalvos Jorgis, kai pasakysiu, kad mane parplukdė briedis? Pamanys, kad man pasimaišė protas. Todėl nieko nepasakiau, tik paklausiau:
– Iš kur žinai, kad buvau saloje?
– Tave matė Paulius – iš ryto ėjo išsimaudyti. Plaukei valtimi į salą.
– Kaip tu čia atsiradai?
– Atskridau iš Londono, spėjau laiku.
– Tu vampyras? – paklausiau.
Jorgis nusikvatojo:
– Prisiskaitei Sukės Stekhaus, o gal žiūrėjai „Vampyro dienoraščius“?
Atsikėliau ir drebėdama viena ranka pradėjau rengtis.
– Ką darai?! – suriko jis.
– Važiuoju namo.
– Tu negali, esi visa sudaužyta, turi man viską papasakoti, kas tau atsitiko saloje.
– Tik tada, kai man viską papasakosi.
– Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, – jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. – Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manimi tikėtum, kad visada manimi pasitikėtum, bet kokiu atveju.
– Bet kodėl turiu tavimi tikėti?
– Todėl, kad negaliu tavęs prarasti, ir taip daug prardau. Sakyk, Ema, ar aš tau nors kiek patinku? – jis nepaleido mano rankos, bučiavo kiekvieną pirštą, vėl sukeldamas audrą širdyje.
– Labai patinki, beprotiškai, bet gal tai burtai? Juk visos moterys eina dėl tavęs iš proto. Sako, kad tai kerai...
– Ema, bet aš neinu nei dėl vienos iš proto, tik dėl tavęs. Tai didelis skirtumas.
– Bet kodėl? Juk aš visai paprasta.
– O gal tai ir yra meilė?
Tylėdami žiūrėjome vienas į kitą, ir staiga man pasidarė nesvarbu, kas jis yra, – žinojau, kad visada jį mylėsiu, tegu bus nors ir vilkolakis. Jorgis apkabino mane, padėjau galvą jam ant peties, o akys paplūdo ašaromis. Verkiau, nes žinojau, kad jo žmona Vilga yra gyva, ir aš negaliu jam to pasakyti.
– Kur Robis? Negrįžo iš Vilniaus? Juk dar tik vidurdienis.
Dar tik vidurdienis! O maniau, kad prabėgo pusė gyvenimo.
Papasakojau jam, kaip nuplaukiau į salą, nes kankino košmariški sapnai, o saloje mane užpuolė vyras. Pasakiau, kad mane išgelbėjo briedis, suspardęs tą vyrą, o tada parplaukiau valtimi, kurią paskui nunešė vėjas. Mačiau, kad manimi netiki, – žiūrėjo abejojančiu žvilgsniu ir visą laiką glaudė prie savęs. Buvo bjauru meluoti. Būčiau pasakiusi visą tiesą, bet Vilga neleido niekam sakyti.
Audra staiga pasibaigė, debesys pradingo, skaisčiai nušvito saulė.
Jis nepaleido manęs iš savo glėbio, glostė man plaukus, bučiavo akis.
– Regis, atvažiavo gydytojas, einu pasitikti, – Jorgis atsistojo.
Vilkėjo baltais marškiniais, kurie paryškino tamsią odą ir juodus plaukus, o arktinio mėlynumo akys spindėjo tobulame veide. Ką turėjau daryti? Mylėjau vyrą, kurio žmona buvo gyva, bet kažkodėl net nenori su juo pasimatyti...
Jam išėjus apsižiūrėjau – Jorgis buvo nuvilkęs šlapius marškinėlius ir šortus, bet liemenėlė liko ant kūno. Užkišau pirštą ir ištraukiau sagę – tiesiog stebuklas, kad jos neišplovė vanduo! Išgirdusi žingsnius pakišau brangenybę po pagalve. Į kambarį įėjo gydytojas ir Jorgis, o paskutinis žengė Robis – jis atrodė stačiai priblokštas.

2 psl.
Puslapis 1 iš 2Kitas


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
LAIMA
2014-09-05 16:43:39
KAM ĮDOMU, TAI DAR YRA "EMOS PILIS". TAI 3-IA NESĄMONIŲ KNYGA.
LAIMA
2014-09-05 16:42:01
PERSKAIČIAU VISAS TRIS ŠIOS SERIJOS KNYGAS. TOKIŲ NESĄMONIŲ IR PRIMITYVUMO DAR NEBUVAU SKAIČIUS. NEVERTA GAIŠTI LAIKO, NES TOKIA RAŠLIAVA NIEKO NEDUODA. PENKTOS KLASĖS MOKINYS PARAŠYTŲ NE KĄ BLOGIAU.
nežiniukė
2014-03-08 16:50:24
Sveiki, man visos dalys labai patiko, gal zinot ar bus 4-oji dalis? :)