Abortą pasidariusios moters laiškas  1 

Neplanuotas nėštumas tampa išbandymu daugeliui moterų, porų bei šeimų. Ima kankinti vidinė sumaištis, abejonės, tenka gyventi nuolatinėje įtampoje, nereta moterys panyra į baimę, vienišumą, neviltį... Imama svarstyti apie abortą. Siūlome paskaityti vienos moters laišką...

Skausmas, su kuriuo negaliu susitaikyti

Norėčiau ir aš papasakoti savo istoriją. Pastojau prieš pusę metų ir pasidariau abortą. Su draugu buvom apie 2 metus, bent aš jį mylėjau, bet kai sužinojau, kad esu nėščia, jis iškart pasakė: abortas. Pareiškė, kad jei nepasidarysiu, paliks ir nenorės daugiau nei manęs matyt, nei vaiko. Jo žodžiais, tai buvo tik skysčiai, bet dar ne vaikas, išvalys ir viskas. Tų žodžių niekad gyvenime nepamiršiu. Man buvo labai sunku susitaikyt su tuo, nenorėjau likt vieniša motina. Šiais metais baigiau mokslus, darbo neturėjau, išlaikoma tėvo, nes motinos neturiu. Tiesiog supratau, kad liksiu viena, ir niekas man nepadės. Verkiau, buvau nusivylus draugu ir nusprendžiau pasidaryt abortą, nors buvo labai sunku priimti tokį sprendimą. Nenorėjau, kad mano vaikas neturėtų tėvo, žinojau, kad jam negalėsiu nieko suteikti. Bet dabar, praėjus pusei metų po visko, siaubingai jaučiuosi, negaliu pamiršt. Labai norėjau vaikų, gražios ir laimingos šeimos. Galbūt dėlto taip sunku susitaikyt, kartais nesinori net gyvent, viskas atrodo beviltiškai Su draugu išsiskyrėm, niekad tam žmogui negalėsiu atleist. Nežianu ar kada pamiršiu ar palengvės, bet dabar nieko nenoriu, jaučiuosi beviltiškai. Manau, kiekvienai merginai reikėtų pagalvot, ar tas žmogus, su kuriuo esi, tave myli ir pasiruošęs būt kartu bet kokiu atveju. Aš tik galvoju, jei tai būtų nutikę su žmogum, kuris tikrai mane mylėtų, viskas būtų buvę kitaip. Būtume pasilikę vaikutį ir dar jo lauktume. Bet dabar man liko tik skausmas, atrodo, kad nieko gero nenusipelniau. Labai dažnai prisimenu, vis galvoje sukasi mintys apie vaikutį, kurį būčiau turėjus.

2 psl.