• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Kas kaltas dėl patyčių aukų savižudybių?  6 

Autorius: Balsas.lt
2011-03-19 13:40:00

Kas kaltas dėl patyčių aukų savižudybių?
123rf.com

Penkiolikmetė jonaviškė, kentėdama nuo bendramžių patyčių, nusižudė puldama po traukiniu. Prienų gyventojus sukrėtė žinia apie septyniolikmečio jaunuolio priimtą sprendimą pasitraukti iš šio pasaulio – jautrus paauglys nuolat kentė bendaamžių smurtą.

Neseni įvykiai Alytuje, kai ranką prieš save pakėlė penkiolimetis moksleivis, privertė visuomenę dar kartą pripažinti, kad patyčios – rimta problema. Po šių tragedijų pasigirdo daugybė spėlionių, kodėl šie jaunuoliai pasirinko tokį kraštutinį problemos sprendimo būdą, kas juos pastūmėjo ir ką daryti, kad tokios nelaimės visuomenėje nesikartotų.

Mokyklose prastas mikroklimatas

Į klausimą, ar daugėja skundų dėl patyčių, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos vadovė Edita Žiobienė sakė: „Tokių skundų mūsų įstaiga gaudavo visuomet. Po to, kai įvyko labai skaudi nelaimė Alytuje, gauname vis daugiau informacijos ne tik apie patyčias, bet ir apie prastą mikroklimatą mokykloje, apie blogą vaikų savijautą ugdymo įstaigose.“ Specialistės teigimu, iš pedagogų skundų beveik negaunama, dažniausiai į vaiko teisių kontrolieriaus tarnybą kreipiasi tėvai.

„Yra tėvų, kurie kreipiasi tik dėl savo vaiko, bet pasitaiko atvejų, kai grupė tėvų rašo skundą dėl jų vaikų bendraklasio, kuris netinkamai elgiasi klasėje. Yra buvęs ne vienas toks organizuotas kreipimasis,“ – kalbėjo E. Žiobienė.

Paklausta, ar tiesa, kad dažnai mokykloje patyčios ir net smurto atvejai pedagogų yra „glaistomi“ ir, kol nenutinka nelaimė, visiems, tarsi, viskas yra gerai, kontrolierė sakė: „Tarp tyčiojimosi ir nesityčiojimo yra labai trapios ribos. Dažnai tie, kurie tyčiojasi, patys nesuvokia, kad tokiu elgesiu skaudina kitą žmogų ir tokį savo elgesį laiko pokštavimu, o žmogus, kuris nuolat tokias pašaipas girdi, jas „kaupia“ savo viduje.“

Moksleivių integracija: ne tik privalumai

Kontrolierė taip pat akcentavo, kad patyčios ypač dažnas reiškinys tarp paauglių: „Paaugliai retai savo išgyvenimais dalijasi su savo tėvais. Daug kas priklauso nuo santykių šeimoje, kiek tėvai linkę išklausyti. Nemažai atvejų tėvai būna kur nors išvykę, kaip šiandien populiaru – uždarbiauti į užsienį, o paauglius vaikus palieka savo giminaičiams ar kaimynams, tad vaikas iš esmės priverčiamas gyventi suaugusiojo gyvenimą.“

Kai patyčios perauga į fizinį ar psichologinį smurtą, labai dažnai skriaudikai lieka nenubausti – juos „išgelbsti“ nepilnametystė ar ilgas ir vangus įvykių tyrimas. Komentuodama situaciją, E. Žiobienė sakė: „Patyčių faktą labai sunku įrodyti. Smurto atvejais įrodymu gali būti medikų išduota pažyma. Sudėtinga apibrėžti tokiais atvejais ir suaugusiųjų vaidmenį - kiek mokytojai tame dalyvavo ar matė.“

E . Žiobienė pabrėžė ir tai, kad šiandien mokyklos yra ingreruotos, t.y., kartu mokosi ir vaikai, kurių sulėtėjęs vystymasis ar turima nežymi negalia. „Tokia integracija turi daug privalumų, bet yra ir trūkumų. Bendras vaikų ugdymas turėtų ugdyti toleranciją, bet gaunamas atvirkštinis rezultatas: iš silpnesnio vaiko dažniau tyčiojamasi, ko apskritai neturėtų būti.“ Pašnekovės teigimu, situaciją pagerintų aktyvesnis pedagogų ir socialinių pedagogų darbas.

Mokyklas keičia skriaudžiami

Apie tai, kad patyčios pasireiškia ne tik žodiniais užgauliojimais, bet ir fiziniu ar psichologiniu smurtu, galima nesunkiai įsitikinti paklaidžiojus interneto platybėse, kur dažnai viešinami įvairių „mokyklinių egzekucijų“ vaizdo įrašai, kurie ypač praplečia „atrakcijos žiūrovų“ ratą.

Apie tai, ar yra atvejų, kai Lietuvoje tokį smurtą patyrusių vaikų tėvai ryžosi savo šeimų interesus ginti teisme, E. Žiobienė sakė: „Apie tokius atvejus, kad būtų ruošiamasi teisminiams ginčams, girdėti neteko. Dažniausiai stengiamasi ieškoti kitų išeičių – keičiama mokykla". Kontrolierė neslėpė, kad mokyklą visais atvejais keičia tas vaikas, kuris ir patiria patyčias.

E. Žiobienė prisiminė ir neeilinį atvejį, kai tėvų reikalavimu patyčias mokykloje patyręs vaikas jau dveji metai mokomas namuose. „Mokytojai lanko tą mokinį namuose, bet nemanau, kad tai gera išeitis, nes vaikas negauna galimybės bendrauti su bendraamžiaus, o kitas dalykas – nors pažymiai yra geri, kažin ar mokymosi rezultatai rodo tikrąjį žinių lygį. Tai tarsi žmogaus išstūmimas iš bendruomenės.“

Kontrolierės teigimu, vieni tėvai apkritai nesidomi, kuo gyvena jų atžalos, o kiti reguoja į viską labai jautriai. „Nereiktų pamiršti, kad diskomforto situacijos gali būti kuriamos ne tik klasėje ar mokyklos koridoriuje, bet ir apkritai už mokyklos ribų, tad ir atsakomybė ne visuomet tenka mokyklai“.

Atsakomybės klausimas kybo ore

Šiuo metu tiriama viena byla, kurioje yra net keletas įtariamųjų dėl galimo nepilnametės pastūmėjimo į savižudybę, bet artimieji nuogąstauja, kad niekas bausmės taip ir nesulauks, nes sunku teisiškai įrodyti, kad mergina buvo paskatinta pakelti prieš save ranką.

„Kalbant apie atsakomybę, reiktų nepamiršti, kad teisė yra griežta ir reikalingi kaltės įrodymai, o tai padaryti nėra lengva. Kai kalbama apie mokyklą, dažnai akcentuojama, kad mokytojai linkę slėpti tokius dalykus. Atsakomybė tenka mokyklai, jei kas nors nutiko tuo metu, kai būtent šiai įstaigai buvo patikėtas vaikas. Natūralu, kad jokia institucija nenorės į save atkreipti tokio dėmesio, bet juk visuomenės interesas turėtų būti, kad tokių dalykų, kaip patyčios, nebūtų apskritai,“ – kalbėjo E. Žiobienė.

Specialistės teigimu, patyčioms mažinti ir moksleivių požiūriui keisti vykdoma nemažai socialinių programų: „Džiugu, kad mokyklos ir net darželiai noriai dirba su įvairiomis programomis prieš patyčias. Labai svarbu, kad būtų ne tik paaiškinta, kuo blogos patyčios, bet reikia kurti bendrumo jausmą trap tėvų, mokytojų ir vaikų.“

Patyčias patiria ir „gerų šeimų“ vaikai

Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Milda Gardauskaitė, kalbėdama apie patyčių problemą, sakė: „Nors statistiškai patyčių mažėja, rezultatų tikrai dar nesimato. LMS pasiekia atvejai, kuomet patyčios reiškiasi ne vien moksleivių tarpe, bet ir iš mokyklos administracijos, mokytojų pusės. Akivaizdų spaudimą ir nepagarbą jaučia aktyvūs visuomeninkai, kuriems veikla yra svarbiau nei mokslai.“

Apie mokyklose vykdomų prevencinių programų poveikį pašnekovė sakė: “Reikia daugiau laiko, kad pasimatytų prevencinių programų poveikis. Labai svarbu, kad patyčias patiriantys vaikai turėtų galimybę gauti psichologinę pagalbą, sustiprėti ir imti pasitikėti savimi. Tačiau tikrai ne visose mokyklose esami psichologai turi pakankamai kompetencijos, dažnai būna sumaišomos socialinių darbuotojų ir psichologų funkcijos.“

Pašnekovė atkreipė dėmesį ir į tai, kad nėra galimybių gauti nemokamų psichoterapijos konsultacijų vaikams, kurių problemos yra senesnės ir gilesnės. „Be to, dažniausiai prevencinės programos yra nukreiptos į socialinę atskirtį patiriančius, iš asocialių šeimų vaikus. Taip bandoma užgesinti gaisrą, o ne jų išvengti - patyčias patiria ir „gerų šeimų“, gerus pasiekimus turintys vaikai, nors tai sunkiau pastebėti,“ – kalbėjo M. Gardauskaitė.

Patyčios – rimta problema

Psichologas Robertas Povilaitis, kalbėdamas apie patyčių problemą, sakė: „Nuomonių apie patyčias visuomenėje yra įvairių. Atsiranda žmonių, kuriems kitų skaudinimas, žeminimas neatrodo blogas dalykas, bet taip pat atsiranda vis daugiau žmonių, kurie supranta, kad patyčios yra rimta problema, kurią reikia spręsti.“

Kaip rodo skaudūs pavyzdžiai, įvykus tragedijoms, visuomenė ima stebėtis, kaip tai galėjo nutikti, kas turėtų prisiimti atsakomybę ir pan. Į klausimą, kaip galima užkirsti kelia tokioms netektims, psichologas sakė: „Žmonės, kurie galvoja apie savižudybę, dažniausiai siunčia įvairius signalus aplinkiniams. Kitas klausimas, kiek aplinkiniai juos pastebi.“

Specialisto teigimu, apie tai, kad turi rimtų bėdų, žmonės aplinkai signalizuoja įvairiais būdais - tai gali parodyti prislėgta nuotaika, užuominos apie mirtį. Paprastai žmogus rodo aplinkiniams, kaip jam yra blogai, net ir nesakydamas jokių žodžių, bet ne visi aplinkiniai galime ir mokame pamatyti tuos rodomus ženklus.

Svarbus suaugusiųjų įsikišimas

Apie tai, ar tiesa, kad nuo patyčių kenčiantys vaikai patys sau negali padėti ir reikia specialisto ar pedagogo įsikišimo, pašnekovas sakė: „Sprendžiant patyčių problemas, suaugusiųjų įsikišimas – būtinas. Patyčių metu stipresnis skriaudžia silpnesnį, tad, net ir norėdamas, vaikas negali apsiginti. Čia taip pat, kaip klausti, ką gali padaryti maža mašinytė prieš sunkiasvorį vilkiką? Apsiginti sunku, galima bandyti pasitraukti iš situacijos, bet akivaizdu, kad jėgų persvara nelygi, būtent todėl svarbu, kad įsikištų ir suaugusieji.“

Psichologo teigimu, ir bendraamžių įsikišimas gali pagerinti situaciją, ypač jei patyčioms kelią užkirsti bandoma vieningai. Dažnai labai sunku nubrėžti ribą tarp to, kas yra laikoma patyčiomis, o kas smurtu. Apie tai pašnekovas sakė: „Smurtas yra bendresnė sąvoka, apimanti smurtą šeimoje, gatvėje, mokykloje, savižudybes ir pan. Skiriamos keturios smurto formos - seksualinis, fizinis, psichologinis ir nepriežiūra. Patyčios taip pat yra smurto forma, kuri vyksta tarp bendraamžių, panašaus amžiaus vaikų. Patyčių atveju visuomet būna silpnesnė ir stipresnė pusė, nes jeigu du vaikai mušasi, tai bus muštynės, bet jei keli smurtauja prieš vieną ir tai dažnai kartojasi – tai jau patyčios.“

Psichologinė pagalba – būtina

Specialisto teigimu, patyčių metu vieni vaikai tendencingai ieško progų ir būdų, kaip įskaudinti kitus. Kalbėdamas apie patyčias patiriančius vaikus, psichologas sakė: „Dažniausiai šie vaikai nėra kuo nors ypatingi, gali būti jautresni, lengviau įskaudinami, linkę nereaguoti smurtu ir neduoti atgal į nosį. Jie tiesiog yra labai patogūs taikiniai tiems, kurie nori išlieti savo agresiją“.

Įvairių krizių metu, ypač tada, kai skaudūs įvykiai, netektys paliečia visą mokyklos bendruomenę, psichloginė pagalba teikiama moklseiviams ir pedagogams. Apie tai, kas teikia psichologinę pagalbą krizių metu ir kodėl ją suteikti laiku svarbu, pasichologas sakė: „Su mokyklomis dirba pedagoginės-psichologinės tarnybos, daug patirties turi Jaunimo psichloginės paramos centras. Savižudybė – didelė krizė visai mokyklos bendruomenei. Kyla daugybė emocijų, kurias reikia išlieti, kam nors išsakyti, nes priešingu atveju susikaupusios emocijos gali virsti kitomis problemos. Tiems, kuriuos tragedija paliečia tiesiogiai – klasės vaikai, mokyklos bendruomenė, mokytojai - būtinai privaloma pagalba, kad jie galėtų susidoroti su savo emocijomis.“

Jeigu susidūrėte su problemomis, norite pasikalbėti ir išsipasakoti, sulaukti patarimo, galite nemokamai kreiptis į psichologinės bei emocinės pagalbos tarnybas:

„Vilties linija“: tel. 8 800 60700

„Jaunimo linija“: tel. 8 800 28888.
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
Odeta Zamuškaitė
2012-07-16 20:50:33
Manau vaikai nera saugus ,jei kelia ranka prieš save,aišku kalti ju bendrramžiai,tėvai,tu vaiku draugai.
piliete
2011-03-22 14:29:20
Tik supratimas gimdo supratimą.
Tik pasitikėjimas gimdo pasitikėjimą.
Atsakomybė -atsakomybę.
Pasistengus įsigilinti į žodžių prasmę, o ne įsiminti žodžius.Gal taptume protingesniais ir atsitikus tragedijai nepultumę aiškintis -tai narkotikų ,ar alkoholizmo pasekmės.Nebemokame gyventi, gerbiami tautiečiai!
Jadvyga
2011-03-22 14:23:20
Daugiau dėmesio dvasinėms vertybėms.Dabar visur tik girdim -pinigai.
Valstybė apie ką bekalbėtų -trūksta ir trūksta.Tai ką bekalbėt apie tyčiojimąsi.Kaip jo nebus.
Gerbiami valdžios atstovai, prašyčiau, pamąstykit susėdę prie arbatos puodelio, jei kitaip neišeina, kur čia " šuo pakastas"?Ar ir leisim savai tautai išsižudyti?