• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Rožė: „Ištekėti dvylikos – normalu“  9 

Autorius: Augustas Balsys
2008-09-26 00:00:00

Rožė: „Ištekėti dvylikos – normalu“
LNK nuotr.

Pokalbis su čigonaite Rože (Svetlana Koldaras) apie paslaptingus čigonų papročius, apie tai, kaip „Muzikos akademija“ pakeitė jos gyvenimą, ir apie sūnelio ašaras, kai ji išeina iš namų.

Į „Muzikos akademijos“ koncertus susirenka visas pulkas tavo giminių. Nei vienas kitas dalyvis tokio karšto palaikymo nesulaukia...

Taip... Beje, mano teta gyvena Azerbaidžane. Sužinojusi, kad dalyvauju televizijos šou, ji būtinai užsimanė atvažiuoti į Lietuvą. Po poros dienų ji jau bus čia ir šeštadienį ateis į tiesioginę transliaciją palaikyti manęs.

Daugelis jau atkreipė dėmesį, kaip originaliai tu dainuodama tari „M“ raidę. Kur taip išmokai?

Specialiai to nesimokiau. Tai ateina iš mano vidaus.

Nuo kada pradėjai domėtis muzika, dainuoti?

Būdama dešimties pradėjau dainuoti namuose. O nuo trylikos prasidėjo konkursai, koncertai, vokalo pamokos pas Nijolę Maceikaitę. Ateityje mąstau apie studijas. Labai svajoju studijuoti šokį. Bet tai – vėliau. Dabar auginu metukų sūnelį Davidą. Iš tiesų, labai sunku suderinti šeimos rūpesčius ir muziką. Bet, ačiū Dievui, supranta mane vyras. Jis prie sūnelio mane „pavaduoja“. Kai tik susiruošiu keliauti iš namų, pradedu rengtis, vaikelis pamato ir pradeda verkti. Nenurimsta, kol nepaimu į rankas. Jis manęs neišleidžia, ir viskas.

Tavo sesuo Italijoje gyvena ir dirba fotomodeliu. Ar dažnai matotės?

Gera prisiminti laikus, kai gyvenome visa šeima kartu. O dabar... retai ją matau, pasiilgstu. Džiaugiuos, kad dabar ji Lietuvoje.

Ar dar turi seserų, brolių?

Ne, bet turiu labai daug pusbrolių ir pusseserių – apie 30, visų net nesuskaičiuoju. Giminaičių turiu visame pasaulyje. Tai liūdna tikrai nebūna. Jei visus pusbrolius ir pusseseres pasikviesčiau į „Muzikos akademijos“ filmavimą, jie salėje nesutilptų.  
Ar gatvėje tave jau atpažįsta gerbėjai?

O, taip. Kartais net būna juokinga. Užėjusi į kavinę matau, kaip slapčiomis į mane žiūri. Kai kurie stebi ir turbūt galvoja „kur aš ją mačiau?“. Kartais prieina vaikai, klausia, ar tikrai esu Rožė, pagiria, kad gražiai dainuoju, tikina, kad balsuos už mane. Mergaitės prieina, paprašo autografo. Bent jau kol kas tas jausmas – labai saldus.

O romai, mane sutikę, prašo, kad savo dainas išversčiau į romų kalbą. Beje, „Man nereikia“ jau išvertėme, tad netrukus galbūt ir scenoje sudainuosiu ją savo gimtąja kalba.

Nuo pat projekto pradžios pareiškei, kad pagal papročius tu negali dėvėti kelnių ir trumpų sijonų. Ar išties taip griežtai būtina laikytis tradicijų?

Man – taip. Nes esu ištekėjusi moteris. Tai, kad negaliu dėvėti trumpų sijonų ir kelnių, tik maža dalis mūsų tradicijų. Papročių negalima supaprastinti ir tiesiog išvardyti punktais. Tai – ištisa kultūra, iš mūsų tradicijų susideda visas gyvenimo ciklas. 

Kai kas mano, kad aš dėl savireklamos pasiskelbiau, jog nemūvėsiu trumpų sijonų. Taip tikrai nėra. Į sutartį su šou kūrėjais aš pati paprašiau įtraukti punktą, kad man draudžiama dėvėti intymius rūbus ir kalbėti apie itin asmeniškus dalykus. Tai ne „piaras“, toks mūsų gyvenimas.

Kokie dar romų gyvenimo ypatumai?

Turime daug švenčių. Viena didžiausių – Krikšto tėvo diena. Tuomet visi susirenkame ir einame sveikinti krikštatėvio – su daugybe dovanų ir būtinai su šampanu. Tačiau krikštatėviui ne dovanos svarbiausia, o sveikinimo žodžiai. Mūsų bendruomenėje krikšto tėvas turi labai didžiulį autoritetą.

O per didžiąsias šventes, tokias, kaip vestuvės, vyrai ir moterys sėdi prie atskirų stalų. Taip vyrai demonstruoja pagarbą moterims. Nes mūsų merginoms pats baisiausias dalykas – apkalbos. Neduok Dieve, kas nors giminėje ims kalbėti, kad štai, viena kuri jau slapčia vaikštinėja su kavalieriumi. Tokie gandai – didžiausia gėda.

Tu ištekėjai būdama aštuoniolikos. Ar ne per anksti?

Tikrai ne. Anksčiau romų bendruomenėse būdavo normalu, kad mergina išteka dešimties ar, vėliausiai, dvylikos metų. Šiandien tai, aišku, sunkiai įsivaizduojama. Džiaugiuosi, kad nesukūriau šeimos pati būdama dar vaikas. Bet mano giminės iš kitų šalių mano, kad aš ištekėjau per vėlai! O man – pats tas. Esu labai laiminga – turiu šaunų vyrą ir nuostabų vaikelį.

Gal jau pats laikas būtų Davidui „parūpinti“ broliuką arba sesutę?

Oi, ne (juokiasi). Dar apie tai negalvoju. Didžiausias noras dabar, kad Davidas paaugtų ir kad galėčiau su juo visur vaikštinėti.


Balsas.lt



 




Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus
oooo
2010-09-02 09:46:00
sidi vozle svaix kastriul,i vari muzu kusat...vot toka cto vi umejete delat.jesli xatela pet,nado bilo bit kak sestra ,atkazalas at tradicij i zeviot kak xocet....maladec,a tebe toka dom i deti bolse necevo.zabut pra karjeru pevici paka ti cegankaaaaaaa....fuu kaka
ram
2008-09-28 23:30:07
geras balsas
palaikau
2008-09-26 18:20:34
Saunuole Roze, taip ir toliau :)