• Meilė ir seksas
  • Grožis ir stilius
  • Sveikata ir dieta
  • Nėštumas ir vaikai
  • Namai ir maistas
  • Gyvenimo būdas
  • Žvaigždės
  • Pramogos
  • Naujienos
  • Konkursai

Sandra Bulok: buvau kitokia, bet nelaiminga

Autorius: Rolanda STRUMILIENĖ, respublika.lt
2009-12-14 17:00:00

Sandra Bulok (Sandra Bullock) jau baigia 45 metus, o viename pastarųjų filmų “Piršlybos” vaidina nevykėlę pikčiurną. Aktorė sako mielai įsikūnijanti į nevykėles. Tada ji jaučiasi beveik kaip kaskadininkė, kuriai reikia žinoti kaip pargriūti, kaip vaidinti nevėkšlą ir neprisidaryti žalos.

Jaunystėje dirbusi padavėja S.Bulok mano, kad kiekvienas žmogus, net ir Jungtinių Valstijų prezidentas, bent jau šešis mėnesius per savo gyvenimą turėtų dirbti padavėju. Geresnės gyvenimo mokyklos, anot jos, nerasi.

- Turbūt tai nebloga mokykla prieš pradedant karjerą Holivude.

- Net sunkiau nei būti aktore: privalai vienu metu būti komediante ir politike, jeigu nori būti gera padavėja. Jeigu staiga viskas baigsis, jeigu man niekas nebesiūlys jokių vaidmenų, visada galėsiu dirbti padavėja. Įsigijau restoraną ir kepyklą Ostine. Man patinka įrenginėti patalpas, kuriose renkasi žmonės. Darau viską, kad jie ten jaustųsi gerai. Nors ir visai nesu iš tų žmonių, kurie mielai leidžia laiką draugijoje.

- Dažnai pasakojate apie savo mamą.

- Ji man duodavo labai gerų patarimų. Dauguma atvejų ji elgdavosi teisingai, tik kelis sykius buvo neteisi. Tačiau neprisipažino iki pat gyvenimo pabaigos. Pavyzdžiui, ji sukčiaudavo žaisdama stalo žaidimus. Gynėsi šito iki pat mirties.

- Esate garsi, uždirbate milijonus ir niekada nesiveliate į skandalus. Jūsų dalyvavimas garantuoja filmui sėkmę. Ar mama dabar jumis didžiuotųsi?

- Turbūt kad ne. Ji norėjo užauginti mane visai kitokiu žmogumi. “Nebūk prisitaikėle, būk kitokia nei visi”.

- Helga B.?

- Taip, šitaip vadinu savo mamą, bet tik dabar, po jos mirties. Ji buvo vokietė, gyvenome Vokietijoje, kol sulaukiau 12 metų. Kai atvažiavome į Ameriką, svajojau susilieti su aplinka. Mokykloje buvau kitokia nei visi vaikai, bet visai nebuvau laiminga. Bandžiau jai tai paaiškinti, bet ji nesugebėjo manęs suprasti. Tik kartodavo: “Neleisk kitiems vaikams nurodinėti tau, kokia turi būti. Niekada nekelk sau klausimo: “Ką kiti pagalvos”.

- Tėvai buvo griežti?

- Helga buvo griežta. Mano vyras, kuris jos niekada nebuvo matęs, įsivaizduoja, kad pažinojo ją visą savo gyvenimą ir visada kartoja: “Helga B. dabar pasakytų...” Net mano penkiametė podukra apie Helgą kalba taip, tarsi ji visą laiką būtų tarp mūsų.

- Ar jos ryžtas, kovingumas jums svetimi?

- Taip. Jai pakako ryžto imtis bet ko, o aš vis nerimauju, kad deramai neatlieku savo darbo. Kad su kažkuo netinkamai pasielgiau. Kad nenusipelniau laimės, kad nepakankamai sunkiai dirbu. Laimė, turiu vyrą, kuris ištraukia mane iš tos beprotybės.

- Įdomu. Jūsų vyro vardas toks, tarsi būtų nužengęs iš vesterno - Džesas Džeimsas (Jesse James). Anksčiau buvo vedęs pornografinių filmų žvaiždę, jis turi barzdą ir yra išsitatuiravęs visą kūną. Ir yra vadinamas “Dirt Bike” karaliumi.

- Taip, jis veda laidą “Monster Garage” (“Monstrų garažas”), kurioje visą laiką krapštosi prie motociklų. Jis gali taip sutvarkyti mašiną, kad ji lakstys kaip pašėlusi. Jis labai myli savo darbą. Mano tėvas buvo toks pat, jis su daiktais išdarinėdavo visokius stebuklus. Jeigu pasaulis vieną dieną sustotų, į jį būtų galima kreiptis pagalbos. Jis mane išmokė suvokti, kad nesvarbu ką veiki. Svarbu, kad tai darytum taip gerai, kaip tik sugebi.

- Jis, regis, yra saugumo paisantis rokeris?

- Taip. Net ir aš mielai sėdu ant jo “Dirt Bike” motociklo. Jis tarsi koks greičiau važiuojantis dviratis. Važinėjamės upių pakrantėmis, palei ežerus ir aukštai į kalnus. Gali pasigrožėti tokiais gamtos vaizdais, kurių kitaip nepamatytum. O jeigu pargriūvame į kokią balą, nieko baisaus. Adrenalinas ir drauge saugumas - pasirodo, toks derinys įmanomas. Tai vadinama laisve.

- Gyvenate toli nuo triukšmo, labai gražiame Ostino mieste, esančiame Teksase.

- Man ten taip patiko, kad mūsų namelį Ostine įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. O paskui paaiškėjo, kad jį pastatė vokiečiai. Jų pavardę vis dar galima įskaityti ant durų - Kreiseliai. Jie atvyko į Teksasą ketvirtąjį dešimtmetį ir savo rankomis pastatė iš plytų tą namelį.

- Jis patiktų ir Helgai B.

- Ir man taip atrodo.

- Jūsų vyras turi tris vaikus. Kokia motina jiems norėtumėte būti?

- Kartais būnu griežta. Nurodau ribas. Aiškinu, kas gyvenime svarbiausia.

- Pavyzdžiui?

- Geras elgesys, menas, geras maistas, draugai, nuoširdumas.

- Neapsimetinėjate prieš juos, kad viskas gerai, nors iš tikrųjų tuo metu patiriate santuokos krizę?

- Jeigu kažkas vyksta, o suaugusieji vaikams nieko neaiškina, šie prisiima kaltę sau, o taip neturi būti. Man atrodo, kad jiems reikia parodyti tokį gyvenimą, koks mums patiems atrodo tinkamas.

- Tačiau Helgai B. tai nepavyko.

- Tai tiesa, neužaugau tokiu žmogumi, apie kokį ji svajojo. Ir tikrai niekada tokia netapsiu. Tačiau noriu pasiekti dar vieno dalyko. Norėčiau toms neramioms savo mintims pasakyti: “Liaukitės, palikite mane ramybėje”. O jeigu man kas nors nepavyks, tiesiog skėstelėti rankomis ir pasakyti: “Na, ką darysi, nepasisekė”.
 
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius / Brigita"
 


Rušiavimas:

Rašyti komentarą:

Vardas*
El. paštas
Komentaras*
* žymi privalomus laukus